Vargu ar rastume vaiką ar suaugusįjį, kuris nebūtų girdėjęs istorijos apie tris paršiukus. Tai viena populiariausių pasakų pasaulyje, tapusi saugumo, sunkaus darbo ir apsukrumo simboliu. Dauguma mūsų šią istoriją prisimena per spalvingą ir muzikalų Disnėjaus animacinio filmo prizmę arba per adaptuotas knygeles prieš miegą: trys broliai statosi namus, piktas vilkas bando juos nupūsti, pirmieji du nameliai sugriūva, paršiukai pabėga pas brolį į plytinį namą, vilkas nusidegina uodegą kamine ir pabėga, o visi laimingai gyvena toliau. Tai graži, pamokanti istorija apie draugystę ir pagalbą. Tačiau tikroji, originali liaudies pasaka, kuri buvo užrašyta dar XIX amžiuje, yra kur kas tamsesnė, žiauresnė ir, tiesą sakant, labiau primena siaubo trilerį nei nekaltą pasakojimą vaikams. Gilindamiesi į šios pasakos ištakas, atrandame ne tik smurtą, bet ir gilius psichologinius archetipus bei istorines realijas, kurios buvo ištrintos siekiant apsaugoti jautrią šiuolaikinių vaikų psichiką.
Saldžiosios versijos iliuzija: ką mes praradome?
Prieš neriant į originalios versijos tamsybes, svarbu suprasti, kodėl mums žinoma versija yra tokia, kokia yra. Šiuolaikinė adaptacija akcentuoja klaidų atleidimą ir antrosios galimybės svarbą. Kai pirmieji du paršiukai – Nif-Nifas ir Nuf-Nufas (vardai taip pat vėlesnis išradimas) – pastato netvirtus namus iš šiaudų ir šakų, jie yra tiesiog išgąsdinami. Sugriovus jų būstus, jie turi kur bėgti. Tai moko vaikus, kad net ir suklydus, šeima ar protingesnis brolis visada padės.
Tačiau ši „sanitarinė“ versija atima iš pasakos jos pirminį svorį. Pašalinus mirtiną pavojų, sumenksta ir trečiojo paršiuko protingumo bei pasiruošimo reikšmė. Jei blogiausia, kas gali nutikti tinginiui, yra tiesiog bėgimas pas brolį į svečius, tuomet tinginystės kaina nėra tokia jau didelė. Originaliose pasakose klaidos kaina buvo absoliuti, o tai atspindėjo tuometinį pasaulį, kuriame gamta ir plėšrūnai neatleisdavo silpnumo.
Josepho Jacobso versija: jokių pabėgimų, tik natūrali atranka
Viena žinomiausių ir autoritetingiausių ankstyvųjų spausdintų versijų priklauso folkloristui Josephui Jacobsui, kuris ją įtraukė į savo 1890 metų rinkinį „Anglų pasakos“ (English Fairy Tales). Būtent čia atsiskleidžia tikrasis pasakos brutalumas. Šioje versijoje nėra jokių dainelių ar šokių.
Istorija prasideda panašiai: mama kiaulė išleidžia savo vaikus į platųjį pasaulį, nes nebegali jų išlaikyti. Tačiau tolesni įvykiai klostosi kraupiai:
- Pirmasis paršiukas: Pasistato namą iš šiaudų. Vilkas ateina ir sako garsiąją frazę: „Little pig, little pig, let me come in“ (Mažas paršiuk, mažas paršiuk, įleisk mane). Paršiukas atsako: „No, no, by the hair on my chinny chin chin“ (Ne, ne, prisiekiu savo barzdos plaukeliais). Vilkas nupučia namą ir suėda paršiuką. Jokių pabėgimų. Pirmasis brolis žūsta vietoje.
- Antrasis paršiukas: Istorija kartojasi. Namas iš šakų (arba krūmokšnių) neatlaiko vilko plaučių jėgos. Vilkas sugriauna namą ir suėda antrąjį paršiuką.
Tai yra esminis skirtumas nuo modernių versijų. Pirmieji du paršiukai miršta dėl savo tingumo ir neapdairumo. Čia nėra jokios antros galimybės. Tai žiauri, bet aiški pamoka apie pasekmes: jei nepasiruoši gyvenimo audroms tinkamai, tu neišgyvensi.
Trečiasis paršiukas: ne auka, o negailestingas žudikas
Įdomiausia ir dažnai pamirštama originalios pasakos dalis yra susijusi su trečiuoju paršiuku. Jis ne tik pasistato mūrinį namą, kurio vilkas negali nupūsti. Originalioje versijoje vyksta ilgas ir įtemptas psichologinis karas tarp vilko ir paršiuko, kuris atskleidžia trečiojo brolio klastą ir žiaurumą.
Kai vilkas supranta, kad jėga namo neįveiks, jis bando paršiuką išvilioti gudrumu. Vilkas kviečia paršiuką eiti kartu rauti ropių, skinti obuolių ar apsilankyti mugėje. Kaskart jie susitaria laiką, bet paršiukas visada atsikelia anksčiau, atlieka darbus ir grįžta namo saugus, palikdamas vilką įsiutusį.
Obelų sodo incidentas
Viename epizode vilkas užklumpa paršiuką medyje skinantį obuolius. Paršiukas, norėdamas išsigelbėti, numeta obuolį toli į šalį. Kol vilkas bėga jo paimti, paršiukas spėja nušokti nuo medžio ir pasislėpti namuose. Tai rodo, kad išgyvenimas priklauso ne tik nuo storų sienų, bet ir nuo aštraus proto.
Mugė ir statinė
Kitame epizode, grįždamas iš mugės, paršiukas pamato ateinantį vilką. Neturėdamas kur slėptis, jis įlenda į sviestmušę (statinę) ir nurieda nuo kalno tiesiai į vilką. Tai taip išgąsdina plėšrūną, kad šis pabėga. Tai vienas iš retų atvejų pasakose, kai grobis fiziškai įbaugina plėšrūną.
Galutinė atomazga: kanibalizmas ar teisingumas?
Kulminacija Jacobso versijoje yra šokiruojanti šiuolaikiniam skaitytojui. Vilkas, supratęs, kad yra apgaudinėjamas, nusprendžia lipti per kaminą. Trečiasis paršiukas, tai numatydamas, užkaičia didžiulį puodą vandens ant ugnies.
Kai vilkas nusileidžia kaminu, jis įkrenta tiesiai į verdantį vandenį. Paršiukas greitai uždengia dangtį. Tačiau tuo istorija nesibaigia. Originalus tekstas sako: „Paršiukas jį išvirė, suvalgė vakarienei ir laimingai gyveno.“
Taip, perskaitėte teisingai. Trečiasis paršiukas suvalgo vilką. Tai visiškas vaidmenų apsikeitimas. Paršiukas tampa dominuojančiu plėšrūnu, o vilkas – maistu. Ši detalė simbolizuoja visišką pergalę prieš baimę ir priešą – ne tik jį nugalint, bet ir pasisavinant jo jėgą.
Psichologinė pasakos reikšmė: kodėl originalas toks svarbus?
Žymus vaikų psichologas Bruno Bettelheimas savo knygoje „Pasakų burtai“ (The Uses of Enchantment) analizavo „Tris paršiukus“ per psichoanalizės prizmę. Anot jo, trys paršiukai simbolizuoja vaiko vystymąsi.
- Šiaudinis ir medinis nameliai atstovauja „malonumo principą“ – norą viską gauti greitai, be pastangų, siekiant momentinio pasitenkinimo (žaidimų).
- Mūrinis namas simbolizuoja „realybės principą“ – gebėjimą atidėti malonumus vardan saugumo ir ateities. Tai brandos ženklas.
Bettelheimas teigė, kad originalios, žiaurios versijos yra naudingos vaikams (nuo tam tikro amžiaus), nes jos padeda pasąmoningai spręsti egzistencines baimes. Vaikas supranta, kad gyvenime yra pavojų (vilkas), bet juos galima įveikti pasitelkus protą ir darbą. Pašalinus mirtį iš pasakos, pašalinama ir egzistencinė grėsmė, todėl pergalė tampa mažiau reikšminga.
DUK: Dažniausiai užduodami klausimai apie tikrąją „Trijų paršiukų“ istoriją
Kadangi šios pasakos istorija yra apipinta daugybės interpretacijų, pateikiame atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus apie jos kilmę ir prasmę.
Kas yra tikrasis pasakos autorius?
Pasaka neturi vieno autoriaus, tai yra liaudies tautosaka. Tačiau populiariausią ir geriausiai žinomą rašytinę versiją 1890 m. savo knygoje „English Fairy Tales“ paskelbė Josephas Jacobsas. Dar anksčiau, 1849 m., panašią versiją užrašė Jamesas Halliwellas-Phillippsas.
Ar visose senosiose versijose paršiukai miršta?
Daugumoje angliškų liaudies versijų – taip. Tačiau egzistuoja ir kitų tautų variacijų (pavyzdžiui, brolių Grimų pasakose yra panašių motyvų su ožiukais), kur pabaigos skiriasi. Visgi, klasikinė anglų tautosaka buvo negailestinga pirmiesiems dviem broliams.
Kada atsirado laiminga pabaiga?
Nors švelnesnių versijų būta ir anksčiau, didžiausią įtaką padarė Volto Disnėjaus 1933 m. animacinis filmas „Silly Symphony: The Three Little Pigs“. Būtent čia paršiukai išlieka gyvi, o vilkas tik nusidegina. Ši versija tapo pasauliniu standartu.
Koks yra pagrindinis originalios pasakos moralas?
Originalus moralas yra griežtesnis nei šiuolaikinis: sunkus darbas ir numatymas yra gyvybės ir mirties klausimas. Tinginystė veda į pražūtį. Taip pat pabrėžiama, kad fizinė jėga (vilkas) gali būti nugalėta protu ir klasta (trečiasis paršiukas).
Kultūrinis palikimas ir kodėl verta nupūsti dulkes nuo senųjų tekstų
Suvokimas, kad pasaka „Trys paršiukai“ slepia kraupias detales, neturėtų mūsų atgrasyti. Priešingai, tai suteikia galimybę pažvelgti į mūsų protėvių pasaulėžiūrą. Senosios pasakos nebuvo skirtos tik vaikams užmigdyti; jos buvo perdavimo priemonė, mokanti apie pasaulio žiaurumą ir būdus jame išgyventi. Mirtis, smurtas ir kova už būvį buvo kasdienybė, todėl ir pasakos tai atspindėjo be pagražinimų.
Šiandien, skaitydami sušvelnintas versijas, mes prarandame dalį to archajiško ryšio su realybe. Nors nebūtina trimečiui pasakoti apie tai, kaip paršiukas verda vilką vakarienei, suaugusiems ir vyresniems vaikams originalios versijos žinojimas suteikia turtingesnį kultūrinį kontekstą. Tai priminimas, kad už kiekvieno „ilgai ir laimingai“ slypi sunki, o kartais ir kruvina kova už teisę tą laimę turėti. Trečiasis paršiukas tapo nugalėtoju ne todėl, kad buvo mielas, o todėl, kad buvo negailestingas, protingas ir pasiruošęs viskam – savybės, kurios originalioje versijoje spindi kur kas ryškiau nei bet kurioje šiuolaikinėje adaptacijoje.
