Aitvarai

Robertas liūdnai palinguoja galva. Ištuština antrą alaus bokalą. Prisidegu dar vieną cigaretę, mesteliu ir jam vieną, nervingai pridegu.
– Ir vėl viską sugadinai, – sakau jam.
– Tik norėjau, kad viską žinotum. Numanau, ką apie tai galvoji.
– Kažkokiu būdu buvau pasiryžusi laikyti tave savo tėvu. Nežinau, gal iš gailesčio. Dabar nė to nebejaučiu. – Noriu jam įgelti. Taip skaudžiai, kad nebepasikeltų.
Jis išpučia dūmus žiūrėdamas į vieną tašką. Tas sustingęs žvilgsnis nieko daugiau nesako, tik tai, kad jis velniškai nuo visko pavargo. Spėju, kad laukia, kol viskas baigsis. Aš turėjau tai pasakyti ir visiškai to nesigailiu.

Svajoklei Emai – aštuoniolika ir ji beveik niekuo neišsiskiria iš kitų bendraamžių, nebent ryškiai raudonais plaukais ir tuo, jog savo tėvą ji tėra mačiusi vos keletą kartų gyvenime. Iki tol, kai prisidengdamas vis sunkėjančia liga jis sumano kartu praleisti vasarą. Taigi ji atvyksta į milijonieriaus mulkio, pametusio jos mamą, namus, kur jos pusiau brolis įklimpęs į narkotikus ir ketina nusižudyti, jo jaunesnioji sesuo Nikolė užguita tėvų ir priversta laikytis suaugusiųjų taisyklių, tėvas nuolat dirba, o jo materialistė žmona bastosi po parduotuves ir vaikosi karščiausių paskalų. Vos atvažiavusi Ema supranta, kad gyventi be tokio tėvo kaip Robertas kur kas geriau, nei gyventi kartu po vienu stogu.
Pinigai, melas, kvaišalai – trikampis, į kurį įsivelia romano veikėjai. Bent jau ši vasara nebus kaip visos. Ne, jie nepamirš jos niekada.