Atėjus šiltajam metų laikui ir gamtai pasipuošus žalumos gausa, kiekvieno keturkojo šeimininko džiaugsmą neretai aptemdo vienas mažas, tačiau itin pavojingas parazitas. Ilgi pasivaikščiojimai miškuose, parkuose, aukštoje žolėje ar net nuosavame kieme gali baigtis nemaloniu radiniu kailyje. Nors šie kraujasiurbiai aktyviausi pavasarį ir rudenį, dėl šiltėjančio klimato ir švelnių žiemų jų keliamas pavojus išlieka aktualus beveik visus metus. Parazitai patys nešokinėja ir neskraido – jie tūno ant žolės stiebelių ar neaukštų krūmų šakelių, reaguodami į praeinančio gyvūno skleidžiamą anglies dioksidą bei kūno šilumą, ir laukia tinkamo momento užsikabinti už kailio. Laiku pastebėtas ir teisingai pašalintas nekviestas svečias gali išgelbėti jūsų augintinio gyvybę bei apsaugoti nuo sudėtingo, ilgo ir emociškai bei finansiškai sekinančio gydymo. Todėl kiekvienam atsakingam šuns augintojui būtina tiksliai žinoti, į ką atkreipti dėmesį, kokias kūno vietas tikrinti kruopščiausiai ir kaip nesupainioti šio pavojingo gyvio su paprastu odos nelygumu, šašu ar nešvarumu.
Kodėl šie kraujasiurbiai kelia didžiulę grėsmę jūsų augintiniui?
Daugelis nepatyrusių šeimininkų mano, kad įsisiurbęs parazitas tėra tik nedidelis higienos ar estetikos nemalonumas, galintis sukelti vietinį odos sudirginimą ar nedidelį niežulį. Deja, veterinarinė realybė yra kur kas rūstesnė. Šie mažyčiai gyviai yra vieni aktyviausių ir pavojingiausių įvairių mirtinų ligų platintojų. Pati pavojingiausia ir Lietuvoje dažniausiai diagnozuojama liga yra babeziozė. Tai kraujo parazitų (pirmuonių) sukeliama infekcija, kuri sparčiai ardo šuns raudonuosius kraujo kūnelius, sukeldama sunkią anemiją, inkstų nepakankamumą ir vidaus organų pažeidimus. Jei ši liga negydoma, šuo gali mirti vos per kelias dienas nuo pirmųjų simptomų pasireiškimo.
Kitos labai dažnai pasitaikančios ligos yra Laimo liga (boreliozė), anaplazmozė ir erlichiozė. Laimo liga pasireiškia stipriais sąnarių skausmais, šlubavimu, karščiavimu ir apatija. Ši liga gali tapti lėtine ir visam gyvenimui pabloginti augintinio gyvenimo kokybę. Anaplazmozė paveikia baltuosius kraujo kūnelius arba trombocitus, sukeldama kraujo krešėjimo problemų ir kraujavimą. Svarbu suprasti, kad infekcijos perdavimas neįvyksta iškart įsisiurbimo momentu. Priklausomai nuo ligos sukėlėjo, gali prireikti nuo 12 iki 48 valandų, kol patogenai iš seilių liaukų kartu su išskiriamais anestetikais pateks į šuns kraujotaką. Būtent dėl šios kritinės laiko rėmų taisyklės, greitas ir teisingas atpažinimas bei pašalinimas yra pats efektyviausias būdas užkirsti kelią bet kokios ligos plitimui.
Pagrindinės kūno vietos, kurias būtina tikrinti po kiekvieno pasivaikščiojimo
Nors parazitas gali įsisiurbti absoliučiai bet kurioje kūno vietoje, ilgametė praktika rodo, kad jie turi savo mėgstamiausias zonas. Paprastai šie kraujasiurbiai ieško vietų, kur oda yra plonesnė, šiltesnė, mažiau plaukuota ir kur yra gausus paviršinių kraujagyslių tinklas. Štai pagrindinės kūno zonos, kurioms apžiūros metu privalote skirti didžiausią dėmesį:
Ausys ir aplinkinė sritis
Ausų kaušeliai, tiek išorinė, tiek ypatingai vidinė jų pusė, yra viena dažniausių vietų, kur galima rasti šių kenkėjų. Oda čia labai plona, o šuniui pačiam pasikasyti ar išsikrapštyti parazitą iš ausies vidaus yra beveik neįmanoma. Visada atverskite šuns ausis ir kruopščiai apžiūrėkite visus odos klostės nelygumus, ypatingai ties ausies pagrindu.
Kaklas ir antkaklio zona
Po antkakliu, petnešomis ar drabužėliais esanti vieta yra ideali ir labai saugi slėptuvė. Ten nuolat šilta, tamsu, o antkaklis dar ir prispaudžia parazitą arčiau odos, neleisdamas jam netyčia nukristi šuniui purtantis. Būtinai nuimkite šuns antkaklį ar petnešas grįžę namo po lauko ir pirštais giliai iššukuokite visą kaklo zoną iki pat krūtinės.
Tarpupirščiai, nagų guoliai ir pėdutės
Šunys aktyviai bėgioja po aukštą žolę ar samanas, todėl letenos yra pats pirmasis ir tiesioginis kontaktinis taškas su aplinka. Parazitai dažnai įsitvirtina būtent tarp pirštų, po jais arba pėdučių pagalvėlių apačioje. Kiekvieną kartą valydami šuns letenas po lauko, patikrinkite kiekvieną iš jų, pirštais atskirdami šuns pirštus vieną nuo kito, taip pat atidžiai atkreipkite dėmesį į nagų guolius.
Pilvas, kirkšnys ir pažastys
Šiose intymiose kūno vietose plaukų danga paprastai yra kur kas retesnė, o oda labai minkšta, šilta ir lengvai pažeidžiama. Būtinai paguldykite šunį ant nugaros arba šono ir kruopščiai apžiūrėkite pilvą, vidines šlaunų puses bei pažastis. Tai vietos, kurių apžiūra reikalauja didelio šuns pasitikėjimo jumis, todėl paverskite šį procesą maloniu, raminančiu kasdieniu masažu.
Snukio sritis: akys, lūpos ir dantenos
Nors tai skamba netikėtai, šie gyviai kartais įsitvirtina pačiose netikėčiausiose vietose. Jei šuo daug uosto žolę, parazitai gali užsikabinti už ūsų ir nukeliauti iki pat lūpų kampučių, nosies veidrodėlio ribos ar net akių vokų. Kartais juos galima supainioti su maža ašarų išskyra ar miegotuvu kamputyje, todėl atidus žvilgsnis į šuns snukį yra privalomas.
Kaip vizualiai ir lytėjimo būdu atpažinti įsisiurbusį parazitą?
Atpažinimo procesas smarkiai priklauso nuo to, kiek laiko gyvis jau praleido ant jūsų augintinio kūno. Ką tik ant kailio užlipęs ir dar neįsisiurbęs, jis atrodo kaip mažas, tamsiai rudas ar juodas, vorą primenantis vabalėlis su aštuoniomis kojomis (suaugęs individas), kuris gana greitai ropoja per plaukus ieškodamas tinkamiausios vietos puotai. Jo dydis gali siekti vos 2-3 milimetrus, todėl ilgaplaukių, tankaus poplaukio ar tamsaus kailio šunų atveju jį pastebėti plika akimi yra itin sunku.
Kai kraujasiurbis jau įsisiurbia į odą, jo išvaizda pradeda drastiškai keistis. Pačioje pradžioje jis gali priminti nedidelį, kietą tamsų šašą, prikibusį purvo gabalėlį ar juodą apgamą. Tačiau bėgant laikui ir parazitui aktyviai maitinantis šuns krauju, jo pilvelis pradeda pūstis ir tįsti. Visiškai pilna kraujo patelė gali tapti net išpūstos kavos pupelės ar didelės razinos dydžio (iki 1 centimetro ar net daugiau), jos spalva pasikeičia į šviesiai pilkšvą, melsvą, alyvinę ar net balkšvą atspalvį.
Lytėjimo būdu įsisiurbęs gyvis jaučiasi kaip visiškai kietas, apvalus, lygus guzelis, stipriai prisitvirtinęs prie pat odos paviršiaus. Jei glostydami šunį ar braukdami pirštais per jo odą pajutote iškilimą, būtinai atskirkite plaukus į šalis ir apžiūrėkite tą vietą vizualiai esant geram apšvietimui. Vyresni šunys dažnai turi įvairių gerybinių odos navikų, karpų ar riebalinių cistų, kurios iš pirmo žvilgsnio gali klaidinti. Skirtingai nuo natūralių odos darinių, atidžiai pažiūrėjus į įsisiurbusį parazitą, visai ties odos paviršiumi galima įžiūrėti mažas, judančias tamsias jo kojeles, o pati „cista” turės aiškią ribą tarp šuns odos ir parazito kūno.
Žingsnis po žingsnio: kaip teisingai ir efektyviai patikrinti šunį
Norint užtikrinti, kad nepraleidote nė vieno pavojaus šaltinio, detali apžiūra turi tapti kasdiene jūsų ir jūsų augintinio rutina, idealiu atveju atliekama po kiekvieno ilgesnio pasivaikščiojimo gamtoje. Štai patikrintas ir efektyvus algoritmas, kaip tai padaryti teisingai:
- Pasiruoškite tinkamą ir ryškų apšvietimą. Geriausia apžiūrą atlikti natūralioje dienos šviesoje lauke arba gerai apšviestoje namų patalpoje. Tamsesnio kailio šunims labai rekomenduojama naudoti papildomą prožektorių ar mobiliojo telefono žibintuvėlį.
- Nuraminkite ir atpalaiduokite augintinį. Apžiūra neturi kelti streso nei jums, nei šuniui. Pradėkite glostyti šunį jo mėgstamose vietose, kalbinkite jį švelniu balsu, duokite skanėstą. Pasiekite, kad šuo atsigultų ir atsipalaiduotų.
- Šukuokite ir braukite prieš plauką. Naudokite tankias šukas, specialius šepečius arba tiesiog savo abiejų rankų pirštus. Braukite kailį prieš natūralią plauko augimo kryptį, kad galėtumėte aiškiai matyti pačią odą, o ne tik plaukų paviršių.
- Sistemingas lytėjimas „nuo galvos iki uodegos”. Susikurkite rutiną. Visada pradėkite nuo snukio ir galvos, tikrinkite ausis, tada leiskitės kaklu žemyn, pereikite prie pečių, priekinių letenų, apžiūrėkite nugarą, šonus, pilvą, užpakalines letenas ir galiausiai uodegą bei sritį aplink ją. Švelniai spauskite odą pirštų galiukais, ieškodami bet kokių neįprastų iškilimų.
- Naudokite plaukų džiovintuvą (ilgaplaukiams). Jei jūsų šuo turi labai tankų kailį (pvz., samojedas, niūfaundlendas ar auksaspalvis retriveris), galite naudoti plaukų džiovintuvą, nustatytą ant vėsiausio oro srovės režimo. Oro srovė išskirs plaukus ir leis lengvai pamatyti odos paviršių bei ropojančius kenkėjus.
Ką daryti, jeigu vis dėlto radote įsisiurbusį kraujasiurbį?
Net ir pati atidžiausia priežiūra kartais neapsaugo nuo incidentų. Jei po kruopščios apžiūros vis dėlto radote nemalonų radinį, svarbiausia taisyklė – nepanikuoti. Neteisingas, skubotas ar agresyvus traukimas gali padaryti daug daugiau žalos nei pats įkandimas. Visada laikykitės šių griežtų taisyklių procedūros metu:
- Kategoriškai nenaudokite liaudiškų priemonių. Vis dar gajus mitas, kad parazitą reikia „uždusinti“. Jokiu būdu netepkite jo saulėgrąžų aliejumi, sviestu, vazelinu, alkoholiu, nagų laku ar eteriniais aliejais. Tai sukelia kenkėjui milžinišką stresą ir dusulį, dėl kurio jis gali spazmiškai išvemti savo skrandžio turinį kartu su tūkstančiais pavojingų ligų sukėlėjų tiesiai atgal į jūsų šuns kraujotaką.
- Nedeginkite ir nešildykite. Bandymas priversti parazitą paleisti odą priartinant karštą degtuką ar žiebtuvėlį yra pavojingas ir augintiniui, ir neefektyvus – tai vėlgi iššaukia skrandžio turinio atpylimą.
- Naudokite tik specialius įrankius. Pamirškite paprastus kosmetinius pincetus. Geriausia savo vaistinėlėje turėti specialų trauktuvą (plastikinę kilpelę, laužtuvėlį, primenantį miniatiūrinę laužtuvės formą, arba specialų veterinarinį pincetą), kurį galima įsigyti bet kurioje vaistinėje ar zooprekių parduotuvėje. Suimkite parazitą už paties jo priekio, kuo arčiau šuns odos.
- Nesuspauskite išsipūtusio pilvelio. Tai kritiškai svarbus momentas. Jei spausite pilvelį, jūs tiesiogine to žodžio prasme suveiksite kaip švirkštas ir išspausite infekuotą kraują atgal į augintinio organizmą.
- Traukite tolygiai ir ramiai. Traukite tiesiu, tolygiu judesiu aukštyn arba labai švelniai sukdami (tik jei naudojate specialų „Tick Twister“ tipo įrankį, vadovaudamiesi jo instrukcija), kol pajusite, kad gniaužtai atsilaisvino. Venkite staigių trūktelėjimų, kad odoje nenutrūktų ir neliktų galvutės su žandikauliais.
- Kruopščiai dezinfekuokite žaizdą ir nusiplaukite rankas. Sėkmingai pašalinę gyvį, būtinai nuvalykite tą odos plotą chlorheksidinu, jodu ar kitu švelniu antiseptiku, skirtu gyvūnų žaizdoms dezinfekuoti. Patį parazitą sunaikinkite (geriausia įmesti į indelį su spiritu arba sudeginti), o rankas nusiplaukite su muilu.
Prevencinės priemonės: kaip moderniai apsaugoti keturkojį
Nors apsaugoti šunį visu šimtu procentų yra beveik neįmanoma misija, šiuolaikinė veterinarijos farmacija siūlo daugybę itin efektyvių priemonių, kurios drastiškai, iki minimumo, sumažina užsikrėtimo riziką. Kokią apsaugos formą pasirinkti, priklauso nuo jūsų šuns gyvenimo būdo, kailio ilgio, alergijų ir net to, ar namuose yra mažų vaikų, kurie dažnai glosto šunį.
Vienas iš populiariausių klasikinių pasirinkimų yra specialūs lašai (Spot-on), lašinami ant šuns sprando ir nugaros odos, kur gyvūnas negali jų nulaižyti. Šie lašai per kelias dienas kapiliariniu būdu pasiskirsto po visą šuns odos riebalinį sluoksnį. Jie veikia kaip stipri atbaidanti (repelentinė) bei žudanti priemonė. Jų veikimo trukmė paprastai yra apie keturias savaites, po kurių procedūrą reikia griežtai pakartoti.
Kitas patogus ir ilgalaikis sprendimas – specialūs insekticidiniai antkakliai. Aukštos kokybės veterinariniai antkakliai gali efektyviai veikti nuo šešių iki net aštuonių mėnesių. Jie nuolat mažomis dozėmis išskiria veikliąsias medžiagas į odą ir kailį. Tačiau jie turi liestis su oda, todėl labai tankaus kailio šunims gali veikti prasčiau.
Pastaraisiais metais didžiausią perversmą veterinarijoje padarė kramtomosios tabletės. Suvalgęs gardžią mėsos skonio tabletę, šuo tampa apsaugotas „iš vidaus“. Tabletė neturi atbaidančio efekto – parazitas užlipa ir įsisiurbia į odą, tačiau vos tik jis pradeda siurbti kraują su veikliąja medžiaga, jo nervų sistema paralyžiuojama ir jis žūsta greičiau (dažniausiai per 12 valandų), nei spėja perduoti ligos sukėlėjus. Svarbu atminti, kad natūralūs eteriniai aliejai ir gintariniai karoliai neturi moksliniais tyrimais pagrįsto patikimo efektyvumo prieš mirtinas ligas, todėl jais kliautis kaip pagrindine apsauga yra labai rizikinga.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK) apie erkes ir šunis
Ar visi be išimties įsisiurbę kraujasiurbiai užkres mano šunį pavojinga liga?
Tikrai ne. Ne kiekvienas gamtoje esantis individas yra užsikrėtęs ligų patogenais. Užsikrėtimo rizika smarkiai priklauso nuo jūsų geografinės vietovės, sezono ir konkrečios parazitų populiacijos toje zonoje. Tačiau kadangi plika akimi visiškai neįmanoma nustatyti, ar tas konkretus gyvis yra infekuotas, ar ne, su kiekvienu rastu įkandimu privaloma elgtis taip, lyg jis būtų maksimaliai potencialiai pavojingas.
Kiek laiko tiksliai gyvis turi išbūti įsisiurbęs, kad užkrėstų šunį?
Infekcijos perdavimo langas skiriasi priklausomai nuo ligos rūšies. Laimo ligos sukėlėjams (bakterijoms Borrelia) išbrinkti žarnyne ir pereiti į šuns organizmą dažniausiai prireikia nuo 24 iki 48 valandų. Tuo tarpu babeziozės sukėlėjai gali būti perduoti kur kas greičiau, kartais užtenka vos 12–24 valandų. Būtent dėl šios priežasties kasdienė, kruopšti apžiūra iškart po ilgo pasivaikščiojimo miške yra geriausia ir pigiausia apsaugos priemonė.
Ar galiu ekstremaliu atveju šuniui naudoti žmonėms skirtus purškiamus repelentus?
Griežtai ne. Tai yra viena didžiausių šeimininkų daromų klaidų. Žmonėms skirtuose apsauginiuose repelentuose beveik visada naudojamos stiprios cheminės medžiagos, tokios kaip didelės koncentracijos DEET, kurios šunims (ir ypač katėms) yra ypač toksiškos. Jei šuo nulaižytų tokią medžiagą nuo savo kailio, tai galėtų sukelti stiprų apsinuodijimą, vėmimą, neurologinius sutrikimus, raumenų drebulį ar net traukulius bei mirtį. Visada naudokite tik veterinarinius preparatus.
Ką man daryti, jeigu traukiant odoje vis dėlto nulūžo ir liko juoda galvutė?
Nors vaizdas po tokios nesėkmės sukelia daug nerimo, stipriai panikuoti tikrai nereikia. Svarbu žinoti, kad odoje likusi galvutė ar žandikauliai ligos šuniui jau nebeperduos, nes visi pavojingi patogenai kaupiasi tik parazito pilvelyje esančiuose organuose, kuris jau yra pašalintas. Odoje likusi dalis suveiks lygiai taip pat, kaip paprasta rakštis. Šuns imuninė sistema po kurio laiko (kelių dienų ar savaičių) ją atmes ir išstums pati, arba toje vietoje susidarys nedidelis vietinis pūlinukas, kuris galiausiai pratrūks. Svarbiausia tą vietą reguliariai dezinfekuoti. Draskyti odos su adata bandant iškrapštyti likutį nepatartina, nes taip sukelsite antrinę bakterinę infekciją.
Kodėl mano šuo nuolat kasosi ir laižosi tą vietą net ir po sėkmingo ištraukimo?
Įkandimo metu parazitas į odą suleidžia specialių seilių, kurios veikia kaip vietinis anestetikas, kraujo krešėjimą stabdanti medžiaga ir stiprus alergenas. Net ir po pašalinimo, šios medžiagos lieka šuns odos audiniuose, sukeldamos natūralią histamino reakciją – paraudimą, patinimą ir niežulį, kuris gali tęstis nuo kelių dienų iki dviejų savaičių. Galite palengvinti simptomus užtepę specialaus raminančio veterinarinio gelio, tačiau neleiskite šuniui tos vietos išdraskyti iki kraujo.
Tolimesni sveikatos stebėjimo veiksmai po sėkmingos šalinimo procedūros
Sėkmingai pašalinus nepageidaujamą ir pavojingą svečią iš augintinio kailio ir sutvarkius žaizdą, jūsų atsakomybė ir darbas anaiptol dar nesibaigia. Be galo svarbu suprasti, kad kraujo parazitų ir bakterijų sukeliamų ligų inkubacinis periodas gali trukti gana ilgai – nuo kelių dienų iki dviejų ar net keturių savaičių. Todėl kritiškai svarbu įdėmiai stebėti savo šuns elgesį ir bendrą fizinę būklę bent jau 14–21 dieną po pastebėto įkandimo incidento. Bėda ta, kad pirmieji babeziozės ar Laimo ligos simptomai dažnai būna labai nespecifiniai, todėl mažiau patyrę šeimininkai gali juos lengvai sumaišyti su paprastu šuns nuovargiu po ilgo bėgiojimo, karšto oro poveikiu ar lengvu virškinimo sutrikimu.
Pirmiausia visada atkreipkite dėmesį į šuns apetito pokyčius ir bendrą energijos lygį. Jei jūsų paprastai linksmas, aktyvus ir visada ėdrus keturkojis staiga tapo liūdnas, apatiškas, atsisako ne tik savo kasdienio sauso maisto, bet net ir pačių mėgstamiausių skanėstų, nenori eiti pasivaikščioti, sunkiai ir nenoriai keliasi iš savo guolio – tai yra pirmasis ir rimčiausias pavojaus signalas. Kitas itin svarbus ir specifinis babeziozės indikatorius yra vizualiai pasikeitusi augintinio šlapimo spalva. Pastebėjus, kad šlapimas tapo tamsiai rudas, oranžinis, raudonas, primenantis juodą arbatą ar tamsų alų, delsti negalima nė minutės. Tokia spalva rodo, kad šuns kraujyje masiškai irsta raudonieji kraujo kūneliai (vyksta hemolizė), o apkrauti inkstai desperatiškai bando pašalinti toksines jų liekanas iš organizmo.
Kiti lydintys nerimą keliantys simptomai apima stipriai pakilusią kūno temperatūrą. Šunų normali kūno temperatūra yra apie 38–39 laipsnius Celsijaus, tačiau sergant ji gali šoktelėti iki 40 ar net 41 laipsnio. Šuo tampa vangus, jo nosis gali tapti visiškai sausa ir labai karšta, jis dažnai, sunkiai ir paviršutiniškai lekuoja net ir vėsioje patalpoje be jokios fizinės veiklos. Taip pat rekomenduojama pakelti šuns lūpas ir apžiūrėti dantenas – esant stipriai anemijai, sveikos, rausvos dantenos ir akių gleivinės tampa išblyškusios, beveik baltos, arba atvirkščiai – įgauna nesveiką gelsvą (geltos) atspalvį dėl kepenų pažeidimo.
Pastebėję bent vieną iš šių išvardintų požymių, nieko nelaukite ir nebandykite šuns gydyti namų sąlygomis, nes laikas šiuo atveju yra didžiausias jūsų priešas. Nedelsiant susisiekite su artimiausia budinčia veterinarijos klinika ar savo gydytoju ir registruodamiesi būtinai paminėkite, kad prieš kelias dienas ar savaites buvote radę įsisiurbusį parazitą. Greita šeimininko reakcija, klinikoje atlikti tikslūs kraujo tepinėlio tyrimai ir laiku paskirtas specifinis medikamentinis gydymas bei lašelinės yra patys svarbiausi ir lemiami veiksniai, siekiant užtikrinti visišką ir komplikacijų neturintį jūsų geriausio keturkojo draugo pasveikimą.
