Pasaulinėje literatūroje egzistuoja kūriniai, kurie peržengia laiko ir erdvės ribas, tapdami neatsiejama žmonijos kultūrinio kodo dalimi. Viljamo Šekspyro tragedija „Hamletas“ yra būtent toks kūrinys – tai ne tiesiog pjesė apie Danijos princą, bet gilus filosofinis traktatas apie žmogaus prigimtį, moralines dilemas, kerštą ir egzistencinį nerimą. Nors parašyta prieš daugiau nei keturis šimtus metų, ši drama šiandien skamba taip pat aktualiai, kaip ir XVII amžiaus pradžioje. Daugelis literatūros kritikų ir paprastų skaitytojų sutinka, kad tai yra viena iš tų knygų, kurią bent kartą gyvenime privalo atsiversti kiekvienas, norintis geriau suprasti ne tik literatūros istoriją, bet ir save patį.
Istorinis kontekstas ir kūrinio atsiradimas
Viljamas Šekspyras „Hamletą“ parašė tarp 1599 ir 1601 metų, tuo metu, kai Anglija išgyveno politinį ir socialinį pereinamąjį laikotarpį. Tai buvo vėlyvasis Elžbietos I valdymo laikotarpis, kupinas nerimo dėl sosto paveldėjimo, o šis neužtikrintumas puikiai atsispindi ir pačioje tragedijoje. Kūrinio pagrindas remiasi senąja skandinavų legenda apie Amletą, kurią aprašė metraštininkas Saksonas Gramatikas. Tačiau Šekspyras šią gana paprastą keršto istoriją transformavo į sudėtingą psichologinę dramą.
Svarbu suprasti, kad „Hamletas“ žymi lūžio tašką Vakarų literatūroje. Iki tol dauguma tragedijų rėmėsi išoriniu veiksmu – mūšiais, intrigomis ir tiesioginiu kerštu. Tuo tarpu Šekspyras veiksmą perkėlė į herojaus vidų. Pagrindinis konfliktas vyksta ne Elsinoro pilies menėse, o paties princo sąmonėje. Tai buvo revoliucinis žingsnis, padėjęs pamatus moderniajam romanui ir psichologinei literatūrai.
Siužeto vingiai ir pagrindinė dilema
Istorija prasideda Elsinoro pilyje, Danijoje, kur tvyro niūri atmosfera. Princas Hamletas gedi savo tėvo, karaliaus, kuris mirė paslaptingomis aplinkybėmis. Padėtį dar labiau apsunkina tai, kad Hamleto motina, karalienė Gertrūda, skubotai ištekėjo už mirusio karaliaus brolio Klaudijaus, kuris ir perėmė sostą. Ši situacija princui atrodo ne tik moraliai nepriimtina, bet ir įtartina.
Veiksmas įsibėgėja, kai Hamletui pasirodo tėvo šmėkla. Dvasia atskleidžia kraupią tiesą: karalius nemirė sava mirtimi – jį nužudė brolis Klaudijus, įpylęs nuodų į ausį jam miegant sode. Šmėkla reikalauja keršto. Čia ir prasideda didžioji Hamleto tragedija. Vietoj to, kad nedelsdamas griebtųsi kardo, kaip darytų tipiškas to meto herojus, Hamletas pradeda dvejoti. Jis ieško įrodymų, apsimeta bepročiu, kad suklaidintų aplinkinius, ir nuolat kvestionuoja tiek vaiduoklio žodžius, tiek patį keršto prasmingumą.
Kodėl Hamleto neveiklumas yra toks svarbus?
Viena dažniausiai analizuojamų temų yra Hamleto delsimas veikti. Šis „neveiklumas“ nėra bailumo ženklas. Priešingai, tai rodo aukštą intelekto lygį ir moralinį jautrumą. Princas supranta, kad nužudydamas karalių (net ir neteisėtą), jis pats taps žudiku ir galbūt pasmerks savo sielą. Ši vidinė kova sukuria nepaprastą įtampą, kuri išlaiko skaitytojo dėmesį iki pat finalinės scenos.
Pagrindinės temos ir simboliai
Skaitydami „Hamletą“, susiduriame su universaliomis temomis, kurios neprarado aktualumo ir šiandienos visuomenėje:
- Būti ar nebūti (Egzistencializmas): Garsusis monologas nėra vien tik svarstymas apie savižudybę. Tai gilus apmąstymas apie kančios prasmę, nežinomybės baimę ir tai, kas mus sulaiko šiame pasaulyje nepaisant visų negandų.
- Tikrovė prieš regimybę: Pjesėje nuolat kyla klausimas, kas yra tikra, o kas – tik vaidyba. Hamletas vaidina beprotį, Klaudijus vaidina gerą karalių ir tėvą, o Polonijus nuolat šnipinėja, kurdamas intrigų tinklą. Šekspyras meistriškai parodo, kaip veidmainystė nuodija visuomenę.
- Moters padėtis ir tragizmas: Ofelijos ir Gertrūdos personažai atskleidžia sudėtingą moterų padėtį patriarchalinėje visuomenėje. Ofelija, tapusi politinių žaidimų įkaite, praranda protą ir gyvybę, tapdama viena tragiškiausių figūrų literatūroje.
- Mirtis ir laikinumas: Scena kapinėse, kurioje Hamletas laiko juokdario Joriko kaukolę, yra vienas stipriausių memento mori (atmink, kad mirsi) simbolių. Čia princas suvokia, kad mirtis sulygina visus – ir karalius, ir elgetas galiausiai tampa dulkėmis.
Kodėl verta skaityti pjesę, o ne tik pamatyti spektaklį?
Nors „Hamletas“ buvo sukurtas scenai, skaitymas suteikia unikalią patirtį, kurios negali visiškai atstoti joks pastatymas. Skaitydami tekstą, turite galimybę sustoti ir įsigilinti į Šekspyro kalbos turtingumą. Jo metaforos, žodžių žaismas ir poetinė ritmika reikalauja atidaus dėmesio.
Be to, skaitydami galite patys interpretuoti veikėjų motyvus. Ar Hamletas iš tikrųjų išprotėjo, ar tik puikiai vaidino? Ar Gertrūda žinojo apie savo vyro nužudymą? Režisieriai teatre pateikia savo atsakymus, tačiau skaitydami knygą, režisieriumi tampate jūs patys. Tai lavina kritinį mąstymą ir vaizduotę.
Šiuolaikiniam žmogui, gyvenančiam nuolatinio informacinio triukšmo ir skubėjimo pasaulyje, „Hamletas“ siūlo sustoti ir užduoti sau esminius klausimus. Tai terapinė literatūra, kuri padeda suprasti, kad abejonės, sielvartas ir pyktis yra normalios žmogiškos būsenos, su kuriomis susidurdavo žmonės visais laikais.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Norint geriau suprasti kūrinį ir jo kontekstą, dažnai kyla įvairių klausimų. Štai atsakymai į pačius populiariausius:
- Kokia yra garsiausia „Hamleto“ frazė?
Be abejonės, tai frazė „Būti ar nebūti – štai klausimas“ (angl. „To be, or not to be: that is the question“). Ji pradeda III veiksmo 1 scenos monologą. - Ar Hamletas yra paremtas tikrais įvykiais?
Tiesioginių istorinių įrodymų apie tokį Danijos princą nėra. Tačiau Šekspyras rėmėsi legenda apie Amletą (Amleth), kurią XII a. užrašė Saksonas Gramatikas. Legendos siužetas labai panašus į pjesės, tačiau Šekspyras jį gerokai išplėtojo. - Kiek laiko trunka perskaityti „Hamletą“?
Tai yra ilgiausia Šekspyro pjesė. Jos apimtis – daugiau nei 4000 eilučių. Vidutiniam skaitytojui tai gali užtrukti nuo 4 iki 6 valandų, priklausomai nuo to, ar skaitoma su komentarais ir paaiškinimais. - Kodėl Ofelija išprotėja?
Ofelijos beprotybę sukelia dviguba trauma: jos mylimasis Hamletas atstumia ją ir nužudo jos tėvą Polonijų. Negalėdama pakelti šio sielvarto ir praradusi vienintelę atramą vyrų dominuojamame pasaulyje, ji palūžta. - Ką simbolizuoja Joriko kaukolė?
Kaukolė simbolizuoja mirties neišvengiamybę ir fizinį žmogaus kūno irimą. Laikydamas ją, Hamletas prisimena gyvą žmogų – karaliaus juokdarį, su kuriuo vaikystėje žaidė, taip pabrėždamas kontrastą tarp gyvybės džiaugsmo ir mirties tylos.
Patarimai pradedančiajam skaitytojui
Skaityti Šekspyrą, ypač vertimą arba senąją anglų kalbą, gali būti iššūkis. Kad patirtis būtų malonesnė, rekomenduojama pasirinkti kokybišką leidimą su išnašomis ir paaiškinimais. Lietuvių kalba egzistuoja puikūs Aleksio Churgino bei Alfonso Nykos-Niliūno vertimai, kurie meistriškai perteikia originalo dvasią.
- Neskubėkite: Tai nėra detektyvas, kurį reikia „ryti“. Skaitykite lėtai, bandydami įsivaizduoti scenas.
- Skaitykite garsiai: Šekspyro tekstai buvo rašyti scenai. Eilėdaros ritmas ir skambesys geriausiai atsiskleidžia, kai žodžiai yra ištariami.
- Pasidomėkite kontekstu: Prieš skaitydami konkrečią sceną, galite perskaityti trumpą jos santrauką – tai padės nepasiklysti siužete ir leis susikoncentruoti į kalbos grožį bei filosofinę prasmę.
Šiuolaikinės interpretacijos ir kultūrinis palikimas
„Hamleto“ įtaka šiuolaikinei kultūrai yra milžiniška ir dažnai net nepastebima. Nuo Disnėjaus animacinio filmo „Liūtas karalius“, kurio siužetas tiesiogiai atkartoja „Hamleto“ struktūrą (Simba – Hamletas, Mufasa – Tėvas, Skaras – Klaudijus), iki sudėtingų psichologinių trilerių ir serialų – Danijos princo šešėlis krenta ant daugybės modernių kūrinių.
Pjesė išlieka gyva ne tik teatrų scenose, bet ir kine. Lorensas Olivje, Melas Gibsonas, Kenetas Brana, Itanas Houkas – tai tik keletas garsių aktorių, kurie bandė įminti Hamleto mįslę didžiajame ekrane. Kiekviena karta atranda savo Hamletą, nes kiekviena karta susiduria su tomis pačiomis problemomis: korupcija valdžioje, tėvų ir vaikų konfliktais, meilės ir pareigos susidūrimu.
Galiausiai, perskaityti „Hamletą“ verta ne dėl to, kad tai „privaloma klasika“, o dėl to, kad tai yra veidrodis. Jame kiekvienas skaitytojas, nepriklausomai nuo amžiaus ar statuso, gali pamatyti dalelę savęs – savo abejonių, savo baimių ir savo vilčių. Tai knyga, kuri moko ne atsakymų, o gebėjimo užduoti teisingus klausimus, o tai, ko gero, ir yra svarbiausia pamoka, kurią galime gauti iš literatūros.
