Šiuolaikinės literatūros lentynose, kurios dažnai lūžta nuo greito vartojimo trilerių ar paviršutiniškų meilės istorijų, Santa Montefiore vardas šviečia ryškia, nekintančia šviesa. Tai nėra tik dar viena autorė, kepanti knygas vieną po kitos; tai rašytoja, sugebėjusi sukurti unikalų, atpažįstamą stilių, kuris sujungia istorinę dramą, egzotiškas keliones ir gilius emocinius išgyvenimus. Daugelis skaitytojų, paėmę į rankas jos kūrinį, prisipažįsta, kad tai veikia tarsi terapija – jos tekstai leidžia ne tik pabėgti nuo kasdienybės, bet ir pajusti gilų ryšį su veikėjais, kurių gyvenimai, nors ir kupini prabangos ar aristokratiškų detalių, sprendžia tas pačias universalias problemas: meilę, netektį, išdavystę ir atleidimą. Tačiau kas iš tikrųjų slypi už šios britų autorės sėkmės ir kodėl jos knygos Lietuvoje ir visame pasaulyje yra tokios populiarios?
Emocinis intelektas ir šeimos paslaptys
Viena stipriausių Santa Montefiore kūrybos pusių yra jos gebėjimas meistriškai narplioti sudėtingus šeimos santykius. Jos knygos retai būna apie paprastą dviejų žmonių meilę. Dažniausiai tai – kelių kartų saga, kurioje praeities klaidos meta šešėlį dabarties veikėjams. Skaitytojus traukia paslapties elementas: senuose dvaruose dulkantys laiškai, nutylėtos tėvų nuodėmės ar netikėtai atsiradę giminaičiai.
Autorė puikiai supranta žmogaus psichologiją. Ji nekuria tobulų herojų. Jos veikėjai dažnai klysta, būna savanaudiški arba pasimetę, tačiau būtent tai daro juos gyvus. Skaitytojas, stebėdamas, kaip herojė bando išnarplioti savo močiutės jaunystės paslaptį Argentinoje ar Italijoje, kartu sprendžia ir savo vidinius konfliktus. Montefiore rašo apie tai, kad praeitis niekada nėra visiškai mirusi – ji visada gyvuoja mūsų sprendimuose, todėl susitaikymas su ja yra būtinas laimingam gyvenimui.
Egzotiškos vietos kaip atskiras personažas
Jei reikėtų įvardinti vieną bruožą, kuris iškart išduoda, jog skaitote S. Montefiore knygą, tai būtų nepakartojamas aplinkos aprašymas. Autorė savo knygose ne šiaip pamini vietovę – ji ją tapo žodžiais. Didelę įtaką tam turėjo jos pačios gyvenimiška patirtis. Jaunystėje ji praleido metus Argentinoje, dirbdama mokytoja, ir ši šalis paliko neišdildomą įspaudą jos kūryboje (prisiminkime jos debiutinį romaną „Susitikime po ombu medžiu“).
Skaitytojai vertina šias knygas dėl jų gebėjimo nukelti į kitą pasaulį:
- Argentina: begalinės pampos, polo žaidimai, karštis ir aistra.
- Italija: Toskanos vynuogynai, senovinės vilos, maisto kultas ir lėtas gyvenimo tempas.
- Airija ir Anglija: atšiaurios pakrantės, seni, vėjųair lietaus merkiami dvarai, žaluma ir aristokratiškos tradicijos.
Aprašymai yra tokie sensoriniai, kad skaitytojas beveik gali užuosti jazminų kvapą, pajusti saulės kaitrą ant odos ar išgirsti jūros ošimą. Tai sukuria stiprų „pabėgimo“ (escapism) efektą, kuris ypač vertinamas streso kupiname šiuolaikiniame pasaulyje. Knyga tampa bilietu į prabangią, jausmingą kelionę be lagamino.
„Deverilų kronikos“: epinis pasakojimas
Nors daugelis Santa Montefiore knygų yra atskiri romanai, jos trilogija (vėliau išsiplėtusi) apie Deverilų šeimą tapo tikru fenomenu. Ši serija puikiai iliustruoja, kodėl autorė yra tokia mėgstama. Veiksmas vyksta Airijoje, Deverilų pilyje, ir apima kelis dešimtmečius – nuo neramių laikų kovojant dėl Airijos nepriklausomybės iki pat XX a. pabaigos.
Kodėl ši serija tokia sėkminga?
Visų pirma, tai istorijos mastas. Čia susipina politika, karas, prarasti turtai ir, žinoma, meilė. Tačiau Montefiore čia įveda ir dar vieną, jai būdingą elementą – mistiką. Deverilų moterys turi ypatingą ryšį su dvasiomis, o pati pilis tarsi turi savo valią. Tai suteikia pasakojimui gotikinio romano prieskonio, kuris intriguoja ir laiko įtampoje.
Be to, „Deverilų kronikos“ parodo moterų stiprybę. Nors veiksmas vyksta laikais, kai moterų teisės ir galimybės buvo ribotos, pagrindinės herojės (kaip Kiti Deveril) demonstruoja neįtikėtiną valią, gebėjimą prisitaikyti ir išlikti net sunkiausiomis aplinkybėmis. Tai rezonuoja su šiuolaikinėmis skaitytojomis, ieškančiomis įkvepiančių pavyzdžių.
Aristokratiškas žavesys ir autentiškumas
Verta paminėti, kad Santa Montefiore (gimusi Santa Palmer-Tomkinson) pati kilusi iš britų aukštuomenės ir yra artima karališkajai šeimai. Jos vyras – žymus istorikas Simonas Sebagas Montefiore. Kodėl tai svarbu skaitytojui? Nes tai suteikia jos aprašomam „aukštuomenės gyvenimui“ autentiškumo.
Kai ji rašo apie pokylius Londone, medžiokles Škotijoje ar etiketo taisykles senose anglų giminėse, ji rašo apie tai, ką puikiai pažįsta. Nėra dirbtinumo ar klaidų, kurios dažnai pasitaiko autoriams, bandantiems įsivaizduoti jiems nepažįstamą socialinį sluoksnį. Skaitytojai jaučia tą tikrumą. Tai tarsi pro rakto skylutę pažvelgti į uždarą, privilegijuotą, bet kartu ir labai suvaržytą pasaulį, kuriame galioja griežtos taisyklės, o jausmai dažnai turi būti slepiami po šalta mandagumo kauke.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Nuo kurios Santa Montefiore knygos geriausia pradėti?
Daugelis gerbėjų rekomenduoja pradėti nuo jos debiutinio ir vieno garsiausių romanų – „Susitikime po ombu medžiu“. Tai puikus įvadas į jos stilių: egzotiška Argentina, šeimos paslaptys ir stipri meilės linija. Kita puiki pradžia – „Bitininko duktė“ arba „Drugelių dėžutė“.
Ar būtina „Deverilų kronikas“ skaityti eilės tvarka?
Taip, šią seriją griežtai rekomenduojama skaityti chronologiškai, nes veikėjų likimai yra glaudžiai susiję ir istorija vystosi nuosekliai. Pirmoji knyga yra „Deverilų dainos“, po jos seka „Deverilų dukros“ ir t.t.
Kuo Santa Montefiore skiriasi nuo kitų meilės romanų autorių?
Pagrindinis skirtumas – istorinis ir kultūrinis gylis bei kalbos turtingumas. Jos knygos nėra „vienkartiniai“ meilės romanai; jose gausu istorinių faktų, detalių vietovių aprašymų ir psichologinio veikėjų portretavimo. Ji dažnai vadinama „intelektualia romantine literatūra“.
Ar jos knygose yra fantastikos elementų?
Kai kuriose knygose, ypač „Deverilų kronikose“ ar knygoje „Švyturio prižiūrėtojo dukra“, yra lengvų mistikos, dvasių pasaulio ar intuicijos elementų, tačiau jie pateikiami labai subtiliai ir tik papildo realistinį pasakojimą.
Dvasinis ryšys ir gamtos galia
Nagrinėjant Santa Montefiore populiarumą, negalima ignoruoti dar vieno esminio aspekto, kuris dažnai lieka nepastebėtas kritikų, bet yra dievinamas skaitytojų – tai gamtos ir dvasinio pasaulio sintezė. Autorė nėra tik miesto žmogus; ji aistringa sodininkė, ir tai atsispindi beveik kiekviename jos kūrinyje. Sodai jos knygose nėra tik dekoracija. Jie tampa prieglobsčiu, gijimo vieta, o kartais – ir paslapčių saugotojais.
Knygose dažnai pasikartoja motyvas, kai herojė, patyrusi emocinį sukrėtimą, ramybę atranda puoselėdama sodą, augindama gėles ar tiesiog būdama gamtoje. Tai simbolizuoja vidinį atgimimą ir viltį. Pavyzdžiui, senas angliškas sodas, kurį reikia atkurti, dažnai tampa metafora pačios veikėjos gyvenimui, kurį reikia lipdyti iš naujo po skyrybų ar netekties. Šis ryšys su žeme ir augalais suteikia tekstams žemiškumo ir ramybės pojūtį.
Be to, S. Montefiore nebijo liesti temų, susijusių su pomirtiniu gyvenimu ar dvasiniu ryšiu tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Tai nėra pateikiama kaip pigus siaubo elementas. Priešingai, tai vaizduojama kaip guodžianti mintis, kad meilė yra stipresnė už mirtį. Veikėjai dažnai jaučia mirusių artimųjų buvimą, mato ženklus ar sapnuoja pranašiškus sapnus. Toks požiūris suteikia knygoms metafizinį sluoksnį, kuris ypač patrauklus tiems skaitytojams, kurie ieško ne tik pramogos, bet ir atsakymų į amžinuosius būties klausimus. Būtent šis derinys – aristokratiška elegancija, istorinis tikslumas ir dvasinis jautrumas – paverčia Santa Montefiore knygas unikaliu reiškiniu literatūros pasaulyje, kuriam atsispirti tiesiog neįmanoma.
