Daugelis iš mūsų su nostalgija prisimena tas dienas, kai po antklode su žibintuvėliu versdavome paskutinius nuotykių romanų puslapius, negalėdami atsiplėšti nuo įtampos ir paslapčių. Literatūros pasaulyje yra kūrinių, kurie peržengia laiko ribas ir tampa ne tik tam tikro laikmečio atspindžiu, bet ir universaliais pasakojimais apie drąsą, meilę bei teisingumą. Vienas ryškiausių tokio žanro pavyzdžių – Thomo Mayne’o Reido romanas, kuris Lietuvos skaitytojams puikiai pažįstamas intriguojančiu pavadinimu. Tai nėra tiesiog pasakojimas apie vaiduoklius ar pigius gąsdinimus; tai epinė saga apie Laukinius Vakarus, Teksaso platybes ir žmogiškąsias aistras, kurios verda kaitrioje pietų saulėje. Nors šiuolaikinė literatūra siūlo greitą veiksmą ir modernius herojus, sugrįžimas prie šios klasikos suteikia unikalų, lėtą ir atmosferinį skaitymo malonumą, kurio šiandien dažnai pasigendame.
Autorius, gyvenęs savo herojų gyvenimą
Prieš neriant į patį kūrinį, būtina suprasti, kas gi buvo tas žmogus, sukūręs šią nemirtingą istoriją. Thomas Mayne’as Reidas (Thomas Mayne Reid) nebuvo kabinetinis rašytojas, kūręs nuotykius tik savo vaizduotėje. Jis buvo tikras nuotykių ieškotojas, kilęs iš Airijos, bet savo likimą radęs Amerikoje. 1840-aisiais atvykęs į Naująjį Pasaulį, jis išbandė daugybę profesijų – nuo prekybininko iki aktoriaus, tačiau didžiausią įtaką jo kūrybai padarė tarnyba JAV armijoje Meksikos–JAV karo metu.
Būtent karinė patirtis ir gyvenimas pasienyje leido Reidui taip autentiškai aprašyti Teksaso kraštovaizdį, vietos papročius bei žmonių tipažus. Jo knygose, įskaitant ir šią, jaučiamas gilus gamtos pažinimas. Autorius ne tik pasakoja istoriją, bet ir edukuoja skaitytoją apie florą ir fauną. Nors šiuolaikiniam skaitytojui ilgi gamtos aprašymai gali pasirodyti kiek varginantys, būtent jie sukuria tą nepakartojamą, tirštą atmosferą, kurioje, rodos, gali užuosti prerijų dulkes ir išgirsti mustangų kanopų dundesį.
Painus siužetas: meilė, pavydas ir žmogžudystė
Knygos siužetas – tai meistriškai supintas detektyvas vesterno dekoracijose. Veiksmas vyksta XIX a. viduryje Teksase, kur susikerta skirtingų kultūrų ir socialinių sluoksnių keliai. Istorijos centre atsiduria meilės trikampis (o tiksliau – keturkampis), kuris tampa pagrindiniu tragedijos varikliu.
Pagrindiniai konflikto dalyviai:
- Morisas Džeraldas – paslaptingas mustangų gaudytojas, airis, įkūnijantis romantinį herojų: drąsus, sąžiningas ir neįtikėtinai taiklus šaulys.
- Luiza Poindekster – turtingo plantatoriaus dukra, gražuolė, dėl kurios rankos ir širdies verda aistros.
- Kasijus Kolhaunas – Luizos pusbrolis, pavyduolis ir pagrindinis antagonistas, kurio arogancija ir pyktis veda prie pražūtingų pasekmių.
Istorija prasideda ganėtinai romantiškai, tačiau greitai virsta tamsiu detektyvu, kai įvyksta žiauri žmogžudystė. Dingsta Luizos brolis Henris, o pagrindiniu įtariamuoju tampa Morisas Džeraldas. Tačiau didžiausią siaubą ir intrigą kelia ne pati žmogžudystė, o paslaptingas liudininkas – arba veikiau dalyvis – Raitelis be galvos. Tai šiurpi figūra, klaidžiojanti prerijomis ir sėjanti baimę vietinių gyventojų širdyse.
Detektyvinė linija ir Laukinių Vakarų teisėtvarka
Viena stipriausių romano pusių yra ne tik nuotykiai, bet ir detektyvinė linija. Mayne’as Reidas meistriškai vedžioja skaitytoją už nosies. Mes matome įkalčius, girdime liudijimus, stebime „Linčo teismo” grėsmę, kuri buvo reali to meto Teksase. Autorius puikiai parodo, kaip lengva manipuliuoti minia ir kaip sunku įrodyti tiesą, kai visi aplinkybės yra prieš tave.
Zebas Stmpo – senas medžiotojas ir Moriso draugas – yra vienas spalvingiausių personažų, kuris savo pėdsekio įgūdžiais bando išnarplioti šią mįslę. Jo vaidmuo parodo, kad Laukiniuose Vakaruose išgyvenimas ir teisingumas dažnai priklausė ne nuo įstatymo raidės, o nuo gebėjimo skaityti gamtos ženklus ir perprasti žmogaus psichologiją.
Kuo šis kūrinys skiriasi nuo Vašingtono Irvingo legendos?
Labai dažnai skaitytojai, ypač jaunesnės kartos, painioja Mayne’o Reido romaną su Vašingtono Irvingo (Washington Irving) apsakymu „Legend of Sleepy Hollow“ (Mieguisto klonio legenda). Nors abu kūriniai naudoja tą patį šiurpų motyvą, jie yra visiškai skirtingi:
- Žanras: Irvingo kūrinys yra gotikinė pasaka, persmelkta mistikos ir folkloro, tuo tarpu Reido knyga yra nuotykių vesternas su stipriu realistiniu pagrindu.
- Vieta: Irvingo veiksmas vyksta Niujorko valstijoje, olando bendruomenėje, Reido – karštame ir pavojingame Teksase.
- Atomazga: Reido romane, skirtingai nei daugelyje vaiduoklių istorijų, viskas turi racionalų, nors ir šiurpų, paaiškinimą. Čia nėra antgamtinių jėgų – tik žmogaus žiaurumas ir likimo ironija.
Šis skirtumas yra esminis. Mayne’as Reidas buvo mokslo ir logikos šalininkas, todėl jo „baubai“ visada turi materialų pavidalą. Tai daro knygą dar įdomesnę, nes siaubas kyla ne iš anapusinio pasaulio, o iš realybės brutalumo.
Kodėl verta skaityti šią knygą šiandien?
Gyvename laikais, kai dėmesio koncentracija tapo prabanga. Trumpi tekstai, greitas veiksmas ir nuolatiniai dirgikliai pakeitė mūsų skaitymo įpročius. Tačiau būtent todėl „Raitelis be galvos“ yra puiki terapija šiuolaikiniam žmogui.
Lėtojo skaitymo malonumas
Ši knyga reikalauja laiko. Ji moko kantrybės. Autorius gali skirti kelis puslapius aprašyti, kaip saulė leidžiasi virš prerijos arba kaip atrodo specifinis kaktusas. Iš pradžių tai gali erzinti, bet vėliau tai tampa meditacija. Jūs pradedate matyti pasaulį autoriaus akimis, pastebėti detales, kurių anksčiau nepastebėdavote.
Istorinė ir kultūrinė vertė
Romane atsispindi XIX a. vidurio Amerikos pietų socialinė struktūra. Nors kai kurie požiūriai į rases ar lyčių vaidmenis šiandien gali atrodyti pasenę ar net nepriimtini (reikia nepamiršti, kad knyga parašyta 1865 m.), tai yra svarbus istorinis dokumentas. Jis parodo kolonizatorių mąstymą, santykius su vietiniais gyventojais ir to meto moralines normas.
Ekranizacijų įtaka populiarumui
Lietuvoje ir visoje Rytų Europoje šios knygos populiarumą smarkiai padidino 1973 metais sukurta ekranizacija. Filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Olegas Vidovas, tapo kultiniu. Įspūdingi vaizdai (nors filmuoti Kryme, o ne Teksase), puiki muzika ir charizmatiški aktoriai privertė daugelį žmonių griebtis knygos.
Įdomu tai, kad filmas gana tiksliai perteikė knygos dvasią, nors ir negalėjo sutalpinti visų siužeto vingių. Tiems, kurie matė filmą vaikystėje, knygos skaitymas dabar bus tarsi sugrįžimas į jaukius prisiminimus, tačiau su galimybe pamatyti istoriją giliau ir plačiau.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Žemiau pateikiame atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus apie šį literatūros kūrinį, kurie padės apsispręsti, ar verta jį įtraukti į savo skaitinių sąrašą.
Kokio amžiaus skaitytojams skirta ši knyga?
Nors tradiciškai ji priskiriama paauglių literatūrai (nuotykių žanrui), knyga puikiai tinka ir suaugusiems. Jaunesniems nei 12-13 metų vaikams ji gali būti per sudėtinga dėl archajiškesnės kalbos ir lėtesnio tempo, taip pat dėl tam tikrų žiaurių scenų.
Ar knygoje yra daug siaubo elementų?
Nepaisant pavadinimo, tai nėra siaubo romanas. Yra įtampos, paslapties ir keletas makabriškų momentų (ypač susijusių su pačiu raiteliu), tačiau pagrindinis dėmesys skiriamas nuotykiams, detektyvui ir romantikai. Tai ne gąsdinanti, o intriguojanti knyga.
Ar reikia išmanyti Amerikos istoriją, kad suprastum siužetą?
Nebūtinai. Autorius pakankamai aiškiai nupasakoja kontekstą. Žinoma, bendras supratimas apie tai, kas vyko Teksase XIX a. viduryje (konfliktai su Meksika, naujakurių gyvenimas), gali praturtinti skaitymo patirtį, bet tai nėra būtina sąlyga mėgautis siužetu.
Kuo ši knyga skiriasi nuo šiuolaikinių trilerių?
Pagrindinis skirtumas – kalba ir tempas. Mayne’as Reidas rašė vaizdingai, su daugybe epitetų ir metaforų. Čia veiksmas vystosi lėčiau, herojai daug laiko praleidžia keliaudami, stebėdami gamtą. Šiuolaikiniai trileriai dažnai orientuoti į greitą rezultatą, o čia svarbus pats procesas.
Literatūrinis palikimas, kurį verta išsaugoti
Užvertus paskutinį „Raitelio be galvos“ puslapį, apima keistas jausmas. Tai ne tik pasitenkinimas sužinojus tiesą apie paslaptingąjį žudiką. Tai jausmas, kad ką tik sugrįžote iš ilgos, varginančios, bet be galo įdomios kelionės. Thomo Mayne’o Reido kūryba šiandieniniame kontekste veikia kaip laiko mašina.
Ši knyga moko mus vertinti garbę, duotą žodį ir drąsą stovėti už tiesą, net kai visas pasaulis yra prieš tave. Morisas Džeraldas ir kiti teigiami herojai, nepaisant jų idealizavimo, primena apie vertybes, kurios neturėtų sensti. Be to, tai puikus priminimas apie gamtos didybę ir žmogaus menkumą jos akivaizdoje.
Jei jūsų knygų lentynoje dūla senas, galbūt dar tėvų ar senelių skaitytas šio romano egzempliorius, nedvejokite. Paimkite jį į rankas. Leiskite sau pasinerti į pasaulį, kuriame nėra mobiliųjų telefonų, kur žodis reiškia daugiau nei sutartis, o naktinėje prerijoje aidi paslaptingo raitelio žingsniai. Tai klasika, kurią atrasti iš naujo – niekada nevėlu, o jos teikiama emocija yra tikra, gyva ir nesuvaidinta.
