Vaikystėje daugelis iš mūsų girdėjo paprastą, ritmišką ir iš pažiūros visiškai nekaltą istoriją apie ropę. Ši pasaka, kurioje senelis pasodina daržovę, o vėliau visa šeima kartu su naminiais gyvūnais bando ją išrauti, dažniausiai pateikiama kaip pamokantis pasakojimas apie vienybę, bendradarbiavimą ir tai, kad net mažiausias indėlis gali būti lemiamas. Tačiau folkloristai, kultūros istorikai ir senovės mitologijos tyrinėtojai atkreipia dėmesį, kad po šiuo vaikišku fasadu slypi kur kas gilesni, o kartais ir šiurpą keliantys klodai. Senosios liaudies pasakos niekada nebuvo kuriamos tik vaikų pramogai – tai buvo būdas perduoti sudėtingą informaciją apie pasaulio sąrangą, gyvybę, mirtį ir ryšį su anapusiniu pasauliu. Kai pradedame analizuoti „Ropės“ simboliką per senųjų tikėjimų prizmę, atsiveria vaizdas, kuris gali priversti visai kitaip pažvelgti į šį, rodos, puikiai žinomą kūrinį.
Žemė kaip mirusiųjų karalystė ir ropės simbolika
Norint suprasti paslėptą ir kiek bauginančią šios pasakos prasmę, pirmiausia reikia atsigręžti į tai, ką senovės žmonėms reiškė žemė ir tai, kas joje auga. Mitologinėje pasaulėžiūroje žemė nėra tik dirva žemės ūkiui. Tai riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Viskas, kas yra po žeme, priklauso chtoniniam (požemio) pasauliui, kuriame valdo protėvių dvasios ir kitos mitinės būtybės. Ropė, kaip šakniavaisis, augantis giliai žemėje, tampa jungiamąja grandimi tarp šių dviejų sferų.
Kai senelis bando išrauti ropę, jis ne šiaip sau renka derlių. Simboline prasme tai bandymas ištraukti jėgą, žinias arba protėvių palikimą iš mirusiųjų pasaulio į gyvųjų šviesą. Šiurpioji detalė slypi tame, kad ropė priešinasi. Ji nenori palikti savo vietos. Tai rodo, kad ryšys su anapusiniu pasauliu yra itin stiprus, ir paprastam žmogui (seneliui), net turinčiam visą savo gyvenimišką patirtį, nepakanka galių sutrikdyti tą pusiausvyrą. Ropė čia tampa nebe maisto produktu, o tam tikru inkaru, laikančiu šeimą prie jos šaknų, prie žemės, kurioje ilsisi protėviai.
Personažų hierarchija: kelionė nuo stipriausio iki silpniausio
Pasakos struktūra taip pat nėra atsitiktinė. Veikėjai rikiuojasi griežta tvarka: Senelis, Močiutė, Anūkė, Šuo, Katė ir Pelė. Tai ne tik šeimos modelis, bet ir tam tikra kosminė mažėjimo tvarka, pereinanti nuo žmogiškojo pasaulio autoritetų prie gyvūnijos ir galiausiai – prie būtybių, kurios mitologijoje užima ypatingą vietą. Kodėl ropės negali išrauti stiprus vyras, bet procesą užbaigia silpna pelė?
Čia slypi viena iš įdomiausių interpretacijų. Senelis simbolizuoja senąją išmintį, tačiau jis priklauso žmonių pasauliui. Močiutė – namų židinio sergėtoja. Anūkė – ateitis ir tęstinumas. Šuo ir katė – prijaukinti gyvūnai. Tačiau visi jie, būdami „šio pasaulio“ atstovais, neturi pakankamai galios įveikti požemio jėgų pasipriešinimo.
Ši grandinė atskleidžia, kad jėga folklore matuojama ne raumenimis, o ontologiniu statusu. Tam, kad įvyktų stebuklas arba lūžis, reikalingas tarpininkas, kuris turi ryšį su tuo, kas slypi tamsoje.
Pelė – chtoninio pasaulio pasiuntinė
Būtent pelės pasirodymas yra ta detalė, kurią daugelis praleidžia pro akis, laikydami ją tiesiog „mažiausiu nariu“. Tačiau mitologijoje ir folklore pelė užima ypatingą, dažnai bauginančią vietą. Ji gyvena urvuose po žeme, t. y. ten, kur ir mirusieji. Pelė gali laisvai judėti tarp gyvųjų namų ir požemio karalystės. Daugelyje indoeuropiečių tautų tikėjimų pelė buvo laikoma sielos įsikūnijimu arba tarpininke, kuri gali pernešti žinias iš mirusiųjų pasaulio.
Todėl pasakos kulminacija įgauna visai kitą prasmę:
- Ropės neįmanoma išrauti vien fizine jėga.
- Reikalingas elementas, kuris „susikalbėtų“ su žeme.
- Pelė, kaip chtoninė būtybė, priklausanti požemiui, suardo pusiausvyrą.
Taigi, ropę išrauna ne bendra jėga, kaip įprasta manyti vaikų darželiuose, o tinkamo tarpininko atsiradimas. Tai tarsi aukojimo ritualas arba maginis veiksmas: kol nebuvo pakviesta būtybė, turinti ryšį su anapus, derlius (arba protėvių galia) negalėjo būti paimtas. Tai primena senovės baimę, kad be tinkamo ritualo ar aukos žemė neatiduos savo turtų.
Skaičių magija ir užmirštos versijos
Originaliuose liaudies pasakojimuose skaičiai visada turi reikšmę. Dažniausiai pasakoje dalyvauja šeši personažai. Skaičius šeši kai kuriose tradicijose laikomas nepilnu, reikalaujančiu užbaigimo, arba žemišku, varginančiu skaičiumi. Tačiau kai kuriuose senesniuose variantuose, užrašytuose slavų kraštuose, minima, kad pabaigoje atsiranda dar vienas elementas arba kojų skaičiavimas, kuris sukuria tam tikrą ritmą.
Egzistuoja versijų, kurios šiandien mums skambėtų visiškai absurdiškai ar net baisiai. Pavyzdžiui, kai kuriuose archyviniuose užrašymuose minima, kad po pelės atėjo vabalas, po vabalo – dar smulkesnis padaras, kol grandinė tapo begalinė. Tai rodo begalinį gamtos ryšį, kurio žmogus negali nutraukti. Dar šiurpesnė detalė originaliuose variantuose yra ta, kad ropė kartais interpretuojama ne kaip daržovė, o kaip pati senė arba senis, kuris „įaugo“ į žemę, ir šeima bando jį išgelbėti nuo mirties, bet jiems tai pavyksta tik su „mirties pasiuntinio“ (pelės) pagalba.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kokia yra pagrindinė paslėpta pasakos apie ropę mintis?
Nors paviršutiniškai tai pasaka apie bendradarbiavimą, gilesnė mitologinė prasmė kalba apie ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, šeimos (genties) stiprybę bei būtinybę turėti ryšį su chtoniniu (požemio) pasauliu, kurį reprezentuoja pelė.
Kodėl būtent ropė, o ne bulvė ar morka?
Istoriškai ropė buvo pagrindinis maisto šaltinis Europoje ir Rusijoje iki bulvių atsiradimo. Ji buvo gyvybiškai svarbi išgyvenimui žiemą. Be to, ropė, būdama apvali ir auganti po žeme, senovės kultūrose dažnai asocijavosi su galva arba kaukolė, kas dar labiau sustiprina ryšį su protėviais.
Ar tikrai pelė folklore yra blogas ženklas?
Nebūtinai blogas, bet pavojingas ir paslaptingas. Pelė nėra tiesiog kenkėjas – ji yra ribinė būtybė. Ji gali pernešti ligas (mirtį), bet taip pat gali išvesti sielas. Šioje pasakoje jos vaidmuo yra teigiamas, bet funkciškai ji veikia kaip jėga iš „kitos pusės“.
Ar ši pasaka turi sąsajų su astronomija?
Yra teorijų, teigiančių, kad pasaka apie ropę gali būti susijusi su mėnulio fazėmis arba metų laikų kaita, kur ropė simbolizuoja saulę, žiemą „įkalintą“ po žeme, kurią reikia ištraukti, kad ateitų pavasaris.
Kodėl šiandien mums svarbu žinoti tikrąsias prasmes
Šiuolaikinis pasaulis linkęs viską supaprastinti, padaryti „saugu“ ir lengvai suvartojama. Pasakos adaptuojamos taip, kad jose neliktų tamsos, paslapties ar baimės elementų. Tačiau pašalinus šiuos elementus, prarandama ir dalis kultūrinio kodo. Suvokimas, kad „Ropė“ yra ne tik apie tai, kaip smagu dirbti komandoje, bet ir apie pagarbą gamtos jėgoms, protėvių atminimui ir mažų, iš pažiūros nereikšmingų dalykų lemiamą galią, suteikia kūriniui svorio.
Tai priminimas, kad žmogus, net ir pasitelkęs visas technologijas ar jėgą (senelį), nėra visagalis gamtos valdovas. Kartais sprendimas slypi ten, kur mažiausiai tikimės – tamsoje, po žeme, ar pačiame mažiausiame visatos elemente. Šiurpi detalė apie mirusiųjų pasaulio įsikišimą per pelę iš tikrųjų yra viltinga: ji sako, kad pasaulis yra vientisas, ir net mirtis ar požemis yra būtina gyvybės ciklo dalis, be kurios negalėtume džiaugtis derliumi.
