Įsivaizduokite biblioteką – ramybės oazę, kurioje tvyro senų puslapių kvapas, o didžiausias pavojus, regis, tėra popieriaus įpjovimas į pirštą. Tačiau bibliotekininkų ir istorikų bendruomenėse egzistuoja tamsesnė realybė, primenanti Umberto Eco romaną „Rožės vardas“. Pasaulyje saugomos knygos, kurios tiesiogine to žodžio prasme gali nužudyti skaitytoją. Viena garsiausių ir pavojingiausių tokių knygų yra 1874 metais išleistas leidinys, kurio autorius neturėjo jokių piktų kėslų – priešingai, jis siekė išgelbėti gyvybes, tačiau sukūrė objektą, kuris šiandien saugomas hermetiškuose konteineriuose, o jį vartyti leidžiama tik vilkint specialius apsauginius kostiumus.
Mirtinas daktaro Roberto Kedzie eksperimentas
Knyga, apie kurią kalbama, vadinasi „Šešėliai nuo mirties sienų“ (angl. Shadows from the Walls of Death). Jos autorius – daktaras Robertas C. Kedzie, buvęs pilietinio karo chirurgas ir chemijos profesorius iš Mičigano valstijos. XIX amžiaus pabaigoje daktaras Kedzie pastebėjo nerimą keliančią tendenciją: daugybė žmonių skundėsi lėtiniu nuovargiu, galvos skausmais, odos bėrimais ir kvėpavimo takų ligomis, tačiau gydytojai negalėjo rasti aiškios priežasties. Kedzie įtarė, kad žudikas slepiasi pačiuose namuose – ant sienų.
Tuo metu Viktorijos laikų interjeruose dominavo ryškios, sodrios spalvos, o ypač populiari buvo „Šelio žaluma“ (angl. Scheele’s Green) ir „Paryžiaus žaluma“. Šioms spalvoms išgauti dažų gamintojai gausiai naudojo arseną. Kad įrodytų visuomenei ir skeptiškai nusiteikusiems valdžios atstovams, jog tapetai yra mirtinai pavojingi, Kedzie surinko šimtus tapetų pavyzdžių iš parduotuvių visoje Amerikoje ir įrišo juos į knygas. Tai nebuvo skaitiniai tekstai – tai buvo mirties albumai.
Knygos turinys ir nuodų koncentracija
Kiekviename „Šešėliai nuo mirties sienų“ egzemplioriuje yra apie 86 pavyzdžiai tikrų tapetų, kuriuos Kedzie įsigijo to meto prekybos vietose. Tyrimai parodė neįtikėtinus skaičius:
- Viename kvadratiniame metre šių tapetų galėjo būti keli gramai gryno arseno.
- Mirtina arseno dozė suaugusiam žmogui yra vos apie 0,1–0,3 gramo.
- Vartant knygą be pirštinių, arseno dulkės patenka ant odos, o jas įkvėpus – tiesiai į plaučius.
Kedzie išsiuntinėkė 100 šios knygos kopijų įvairioms Mičigano bibliotekoms, tikėdamasis, kad bibliotekininkai įspės visuomenę apie pavojų. Ironiška, tačiau pati knyga tapo biologiniu ginklu. Laikui bėgant dauguma kopijų buvo sunaikintos būtent dėl jų keliamo pavojaus, ir šiandien išlikę vos keletas egzempliorių, kurie yra griežtai saugomi.
Viktorijos laikų mados kaina
Kad suprastume, kodėl tokie tapetai apskritai buvo gaminami, reikia pažvelgti į XIX a. chemijos pramonės ir mados santykį. Arsenas buvo pigi, lengvai gaunama medžiaga, leidžianti išgauti itin ryškią, smaragdinę žalią spalvą, kuri nebluko šviesoje. Ši spalva tapo statuso simboliu.
Arsenas buvo naudojamas ne tik tapetuose, bet ir:
- Moterų suknelėse: Ryškiai žalios pokylių suknelės dažnai sukeldavo opas jas dėvinčioms moterims.
- Dirbtinėse gėlėse: Gėlių darytojos dažnai mirdavo nuo apsinuodijimo, nes dirbdavo su arseno milteliais plikomis rankomis.
- Vaikų žaisluose: Dažyti mediniai žaislai kėlė didžiulį pavojų mažamečiams, kurie juos dėdavo į burną.
Tačiau tapetai buvo patys pavojingiausi dėl jų ploto. Drėgnose patalpose pelėsis, augantis ant tapetų klijų, chemiškai reaguodavo su arsenu ir išskirdavo mirtinas arseno dujas (arsiną). Žmonės tiesiogine prasme buvo nuodijami miegant.
Šiuolaikiniai atradimai ir „Nuodingųjų knygų projektas“
Nors daktaro Kedzie knyga yra ekstremalus pavyzdys, tai nėra vienintelė nuodinga knyga pasaulio bibliotekose. Pastaraisiais metais startavo tarptautinė iniciatyva, vadinama „The Winterthur Poison Book Project“. Mokslininkai ir konservatoriai naudoja rentgeno fluorescencijos (XRF) spektrometriją, kad ištirtų Viktorijos laikų knygų viršelius.
Paaiškėjo bauginanti tiesa: tūkstančiai XIX a. viduryje išleistų knygų, įrištų į žalią audinį, taip pat yra prisotintos arseno. Nors jų lapai nėra pagaminti iš tapetų kaip Kedzie knygoje, pats viršelis gali būti pavojingas. Bibliotekininkai visame pasaulyje dabar tikrina savo fondus, ieškodami šių „smaragdinių žudikų“. Jei knyga yra ryškiai žalios spalvos ir išleista tarp 1840 ir 1860 metų, ji nedelsiant izoliuojama tyrimams.
Kaip saugoma mirtina knyga?
Mičigano valstijos universitete saugoma viena iš nedaugelio išlikusių „Šešėliai nuo mirties sienų“ kopijų. Saugumo procedūros primena darbą su radioaktyviomis medžiagomis:
- Knyga kiekvieną puslapį turi hermetiškai įvilktą į specialų poliesterio apvalkalą („Mylar“), kad lytėjimo metu nebūtų tiesioginio kontakto su popieriumi.
- Pati knyga laikoma specialioje dėžėje su įspėjamaisiais ženklais.
- Norintys ją pamatyti mokslininkai privalo dėvėti apsaugines pirštines ir dirbti gerai vėdinamoje patalpoje arba traukos spintoje.
- Griežtai draudžiama liesti veidą ar akis dirbant su leidiniu.
Šios priemonės nėra perteklinės. Net ir po 150 metų arsenas niekur nedingo – jis yra elementas, kuris nesuyra, todėl tapetų pavyzdžiai yra lygiai tokie pat nuodingi šiandien, kaip ir jų pagaminimo dieną.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kadangi ši tema sulaukia vis didesnio susidomėjimo socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje, pateikiame atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus apie nuodingas knygas.
Ar galiu netyčia rasti tokią knygą savo namų bibliotekoje?
Tikimybė rasti originalią Roberto Kedzie knygą yra beveik nulinė, nes išliko tik keletas institucinių kopijų. Tačiau, jei turite XIX a. vidurio knygų ryškiai žaliais medžiaginiais viršeliais, yra tikimybė, kad jų dažuose yra arseno. Rekomenduojama tokias knygas liesti tik su pirštinėmis ir nelaikyti jų miegamuosiuose ar ten, kur jas galėtų pasiekti vaikai.
Kokie yra apsinuodijimo arsenu simptomai?
Lėtinis apsinuodijimas arsenu (kuris grėsė Viktorijos laikų gyventojams) pasireiškia galvos skausmais, silpnumu, vėmimu, odos pigmentacijos pokyčiais, „arseno keratoze“ (odos suragėjimu) ir galiausiai vėžiniais susirgimais bei organų nepakankamumu.
Kodėl žmonės nustojo naudoti arseną tapetuose?
Dėka tokių žmonių kaip daktaras Kedzie, visuomenės informuotumas augo. Nors pramonininkai ilgai neigė pavojų, medicininiai įrodymai tapo neginčijami. Galiausiai priimti įstatymai uždraudė arseno naudojimą buitiniuose daiktuose, o mada pasikeitė, atsisakant mirtinos žalios spalvos.
Ar yra kitų nuodingų medžiagų senose knygose?
Taip. Be arseno, senose knygose kartais randama švino (naudoto dažuose) ir gyvsidabrio (naudoto raudonuose viršeliuose bei kaip priemonė nuo grybelio). Todėl restauratoriai visada laikosi griežtų higienos reikalavimų.
Kultūrinis paveldas ir mirtina estetika
Istorija apie daktaro Kedzie knygą yra unikalus pavyzdys, kaip mokslo leidinys gali tapti fizine grėsme, siekiant tos grėsmės išvengti. Tai paradoksalus objektas: knyga, kurią sukūrė gydytojas, kad išgelbėtų žmones, dabar yra uždaryta po devyniais užraktais kaip nuodas. Tačiau jos poveikis buvo milžiniškas. Kedzie darbas buvo vienas iš pirmųjų sėkmingų visuomenės sveikatos kampanijų, privertusių pramonę prisiimti atsakomybę už savo gaminių saugumą.
Šiandien šios knygos tarnauja ne tik kaip bibliografinės retenybės, bet ir kaip materialūs įrodymai apie laikmetį, kai estetika buvo vertinama labiau nei žmogaus gyvybė. Jos primena mums, kad grožis gali būti apgaulingas, o mokslo pažanga dažnai reikalauja drąsių, kartais net radikalių veiksmų. Bibliotekos, saugodamos šiuos „nuodingus tomus“, atlieka svarbią misiją – jos ne tik konservuoja popierių, bet ir saugo istorines pamokas, kurios, tikėkimės, niekada nebebus pamirštos.
