Šiuolaikinėje literatūroje retai pasitaiko autorių, kurie gebėtų taip nuosekliai ir tiksliai užčiuopti visuomenės nervą, kaip tai daro Jodi Picoult. Jos knygos nėra tiesiog laisvalaikio skaitiniai, skirti pabėgti nuo realybės; priešingai, jos panardina skaitytoją tiesiai į sudėtingiausių gyvenimo situacijų sūkurį. Per kelis dešimtmečius trunkančią karjerą ši amerikiečių rašytoja išleido dešimtis bestselerių, kurie buvo išversti į daugybę kalbų ir parduoti milijoniniais tiražais. Tačiau sėkmės paslaptis slypi ne tik produktyvume ar rinkodaroje. Skaitytojus visame pasaulyje, o taip pat ir Lietuvoje, traukia jos unikalus gebėjimas paimti kontroversišką, dažnai tabu laikomą temą ir išnarstyti ją po kaulelį, verčiant mus kvestionuoti savo pačių įsitikinimus, vertybes ir moralinį kompasą.
Kai atsiverčiate J. Picoult romaną, dažniausiai tikitės emocinio sukrėtimo, ir autorė beveik niekada nenuvilia. Jos kūryba tapo atskiru literatūriniu reiškiniu, jungiančiu šeimos dramą, teisinį trilerį ir psichologinę analizę. Tačiau kas konkrečiai lemia, kad net ir praėjus tiek metų nuo jos debiuto, kiekviena nauja knyga sukelia didžiulį ažiotažą ir diskusijas knygų klubuose bei socialiniuose tinkluose? Norint tai suprasti, reikia atidžiau pažvelgti į jos kūrybos formulę, kuri, nors ir atpažįstama, kaskart sugeba nustebinti savo gyliu ir aktualumu.
Moralinės dilemos pilkojoje zonoje
Vienas ryškiausių Jodi Picoult kūrybos bruožų – atsisakymas pasaulį matyti tik juodą arba baltą. Jos knygų epicentre visada atsiduria moralinė dilema, neturinti lengvo atsakymo. Tai nėra istorijos apie geriečius ir blogiečius; tai pasakojimai apie paprastus žmones, atsidūrusius nepaprastose, dažnai ribinėse situacijose. Autorė meistriškai manipuliuoja skaitytojo simpatijomis, priversdama mus suprasti net ir tuos veikėjus, kurių poelgius iš pradžių esame linkę smerkti.
Pavyzdžiui, romane „Mano sesers globėjas“ (angl. My Sister’s Keeper) nagrinėjama medicininės etikos ir tėvų meilės tema. Ar etiška gimdyti vaiką tam, kad jis taptų donoru sergančiai seseriai? Iš vienos pusės, mes matome motinos desperaciją išgelbėti mirštančią dukrą, iš kitos – paauglės norą pačiai valdyti savo kūną. Picoult neperša savo nuomonės, ji tiesiog pateikia visus argumentus taip įtikinamai, kad skaitytojas priverstas pats ieškoti atsakymo, kuris dažniausiai būna skausmingas.
Šis gebėjimas priversti skaitytoją jaustis nepatogiai yra jos stiprybė. Ji nagrinėja tokias temas kaip:
- Mokyklų šaudynės ir patyčios (romanas „Devyniolika minučių“);
- Rasizmas ir socialinė nelygybė teisinėje sistemoje (romanas „Mažieji dideli dalykai“);
- Religinis fanatizmas ir teisė į pasirinkimą;
- Eutanazija ir teisė oriai mirti.
Skaitydami šias istorijas, mes ne tik sekame siužetą, bet ir atliekame savotišką moralinį auditą, tikrindami savo pačių tolerancijos ribas.
Daugiabalsis pasakojimas: empatijos mokykla
Techniniu požiūriu, J. Picoult dažniausiai naudoja kelių pasakotojų (angl. multiple POV) struktūrą. Kiekvienas skyrius yra pasakojamas iš kito veikėjo perspektyvos. Tai nėra tik stiliaus detalė – tai esminis įrankis, leidžiantis sukurti visapusišką konflikto vaizdą. Kai skaitome aukos motinos pasakojimą, mes verkiame kartu su ja. Kai kitame skyriuje prabyla nusikaltėlio advokatas ar net pats kaltininkas, mes staiga pradedame matyti motyvus, aplinkybes ir žmogiškąjį trapumą ten, kur tikėjomės pamatyti tik blogį.
Ši technika lavina skaitytojo empatiją. Autorė tarsi sako: „Neskubėkite teisti, kol neišklausėte visų pusių“. Tai ypač aktualu šių dienų susipriešinusioje visuomenėje, kurioje dažnai girdime tik savo nuomonės aido kambarius. J. Picoult knygos verčia mus įlipti į svetimus batus – ar tai būtų neonacis, bandantis pabėgti nuo savo praeities, ar motina, palikusi savo šeimą. Šis psichologinis gylis paverčia jos personažus itin tikroviškais, su visais jų trūkumais, baimėmis ir viltimis.
Kruopštus tyrimas: faktai, kurie sustiprina fikciją
Nors J. Picoult rašo grožinę literatūrą, jos knygos pasižymi stulbinamu faktiniu tikslumu. Autorė garsėja savo kruopščiu tiriamuoju darbu. Prieš pradėdama rašyti, ji mėnesius praleidžia rinkdama medžiagą, kalbėdama su ekspertais ir lankydamasi vietose, kurias aprašys. Tai suteikia jos istorijoms autentiškumo svorį.
Jei ji rašo apie teismo procesą, galite būti tikri, kad teisinės procedūros aprašytos tiksliai. Jei veiksmas vyksta ligoninėje, medicininiai terminai ir diagnozės bus realistiški. Pavyzdžiui:
- Rašydama apie amišų bendruomenę („Paprasta tiesa“), ji kurį laiką gyveno tarp jų, kad suprastų jų kasdienybę ir pasaulėžiūrą.
- Kurdama romaną apie vilkus („Vienišas vilkas“), ji gilinosi į zoologiją ir gyvūnų elgseną.
- Nagrinėdama Holokausto temas („Pasakotoja“), ji rėmėsi istoriniais dokumentais ir liudininkų pasakojimais.
Šis dėmesys detalėms leidžia skaitytojams ne tik mėgautis intriguojančiu siužetu, bet ir sužinoti kažką naujo apie sritis, su kuriomis galbūt niekada nesusidurtų realiame gyvenime. Tai prideda knygoms edukacinės vertės, kuri retai sutinkama populiariojoje literatūroje.
Žymiausi kūriniai ir jų evoliucija
Per savo karjerą autorė nuolat evoliucionavo. Nors ankstyvoji jos kūryba dažniau fokusuodavosi į šeimynines dramas ir tarpusavio santykius, vėlesnėse knygose ji vis drąsiau imasi globalių, socialinių ir politinių temų.
Romanas „Mažieji dideli dalykai“ tapo vienu svarbiausių jos karjeros kūrinių. Jame pasakojama apie juodaodę slaugę, kuriai uždraudžiama liestis prie baltaodžių viršenybės šalininkų poros naujagimio. Kai kūdikis miršta, slaugė apkaltinama nužudymu. Ši knyga privertė daugybę skaitytojų akis į akį susidurti su privilegijų ir paslėpto rasizmo temomis. Tai buvo drąsus žingsnis autorei, kuri pati pripažino turėjusi daug ko išmokti rašydama šią istoriją.
Dar vienas pavyzdys – knyga „Norėčiau, kad būtum čia“, kuri viena pirmųjų literatūros pasaulyje palietė COVID-19 pandemijos temą. Užuot bėgusi nuo realybės, Picoult ją integravo, parodydama izoliacijos poveikį, santykių trapumą ir tai, kaip krizė gali priversti mus pervertinti visą savo gyvenimą.
Kodėl pabaigos dažnai šokiruoja?
Negalima kalbėti apie Jodi Picoult nepaminint jos firminių pabaigų. Daugelis jos romanų pasižymi netikėtu siužeto vingiu (angl. plot twist) paskutiniuose puslapiuose. Kartais tai aukštyn kojomis apverčia visą istoriją, kartais – tiesiog suduoda emocinį smūgį, kurio nesitikėjote. Nors kai kurie kritikai tai vadina manipuliacija, ištikimi gerbėjai būtent to ir laukia. Tai priminimas, kad gyvenime ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir kad tiesa dažnai slypi ten, kur mažiausiai tikimės ją rasti.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Naujiems skaitytojams, norintiems pasinerti į Jodi Picoult kūrybą, dažnai kyla klausimų. Štai atsakymai į pačius populiariausius:
Nuo kurios knygos geriausia pradėti pažintį su autore?
Nors dauguma jos knygų yra savarankiški kūriniai, geriausia pradėti nuo „Mano sesers globėjas“ arba „Devyniolika minučių“. Šios knygos geriausiai atspindi jos klasikinį stilių: teisinę dramą, sumišusią su gilia šeimos tragedija.
Ar jos knygos yra susijusios tarpusavyje?
Dauguma romanų yra atskiros istorijos su skirtingais veikėjais. Tačiau kai kuriose knygose (pavyzdžiui, „Salem Falls“ ir kitose) kartais pasirodo tie patys antraeiliai veikėjai, pavyzdžiui, advokatai ar policijos pareigūnai, tačiau tai netrukdo skaityti knygų bet kokia tvarka.
Ar filmai atitinka knygų siužetus?
Pagal J. Picoult knygas sukurta keletas filmų, žymiausias – „Mano sesers globėjas“ su Cameron Diaz. Svarbu žinoti, kad filmo pabaiga kardinaliai skiriasi nuo knygos pabaigos, kas sukėlė didelį tiek pačios autorės, tiek gerbėjų nepasitenkinimą. Todėl visada rekomenduojama pirmiausia perskaityti knygą.
Ar jos knygos tinka paaugliams?
Daugelis J. Picoult knygų nagrinėja paaugliams aktualias temas (patyčias, savižudybes, tapatybės paieškas), tačiau dėl sudėtingų ir kartais suaugusiems skirtų temų, jos dažniausiai rekomenduojamos vyresniems paaugliams (nuo 16 metų) ir suaugusiems.
Jodi Picoult fenomenas šiuolaikiniame pasaulyje
Apibendrinant Jodi Picoult sėkmę, tampa akivaizdu, kad ji siūlo daugiau nei tik pramogą. Šiandieniniame pasaulyje, kuriame viešasis diskursas dažnai tampa agresyvus ir poliarizuotas, jos knygos atlieka terapinę funkciją. Jos moko mus sustoti ir pagalvoti, prieš metant akmenį. Jos primena, kad už kiekvienos antraštės, už kiekvieno teismo nuosprendžio ar medicininės diagnozės slypi gyvi žmonės su savo skausmu ir tiesa.
Picoult knygos virpina širdis ne todėl, kad jos yra sentimentalios, bet todėl, kad jos yra be galo žmogiškos. Jos verčia mus jausti, mąstyti ir diskutuoti. Kol pasaulyje egzistuos neteisybė, sunkūs pasirinkimai ir žmogiškųjų santykių painiava, tol Jodi Picoult kūryba išliks aktuali ir reikalinga. Ji yra tarsi veidrodis, kurį autorė atgręžia į visuomenę, o atvaizdas jame, nors kartais ir nepatogus, visada yra vertas dėmesio.
