Daugelis iš mūsų mokyklos laikų privalomąją literatūrą prisimena su dviprasmiškais jausmais. Vieniems tai buvo kančia verčiant puslapį po puslapio, kitiems – pirmasis susidūrimas su rimtomis gyvenimo tiesomis. Tačiau tarp gausybės klasikinių kūrinių yra tokių, kurie nepelnytai lieka „užrakinti“ mokyklinio suolo rėmuose, nors jų turinys, moralinė jėga ir keliamos problemos yra neįtikėtinai aktualios ir suaugusiam žmogui. Kazio Binkio drama „Atžalynas“ yra būtent toks kūrinys. Tai ne tik pasakojimas apie tarpukario gimnazistus ar dingusius pinigus; tai gilus psichologinis pjūvis per žmogiškąją prigimtį, garbės kodeksą ir pasirinkimą tarp lengviausio kelio ir teisingumo. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kodėl šią knygą verta atsiversti iš naujo, jau turint gyvenimiškos patirties bagažą, ir kokių vertingų pamokų ji gali suteikti šiuolaikiniam žmogui.
Kazys Binkis ir jo kūrybinis lūžis
Norint suprasti „Atžalyno“ svarbą, būtina trumpai pažvelgti į patį autorių. Kazys Binkis literatūros istorijoje dažniausiai pristatomas kaip „Keturių vėjų“ lyderis, avangardistas, futuristas, laužęs tradicines poezijos normas. Tačiau „Atžalynas“, parašytas 1937–1938 metais, atskleidžia visai kitokį kūrėją. Tai brandus, realistinis ir socialiai jautrus žvilgsnis į visuomenę. Rašydamas šią dramą, Binkis tarsi nusileido nuo poetinio maišto pjedestalo į kasdienį gyvenimą, norėdamas parodyti, kad tikrasis maištas ir tikroji stiprybė slypi ne formos eksperimentuose, o moraliniame stubure.
Kūrinys gimė sudėtingu laikotarpiu, kai Europa jau jautė artėjančio karo nuojautą, o Lietuvoje vyko spartūs modernizacijos procesai. Binkis, stebėdamas augančią naująją kartą, jai dedikavo kūrinį, kuris tapo savotišku testamentu. Jis tikėjo, kad „atžalynas“ – jaunoji karta – yra sveikesnė, tyresnė ir teisingesnė už senąją, biurokratijos ir taisyklių suvaržytą visuomenės dalį. Skaitydami šią knygą šiandien, mes galime pajusti autentišką tarpukario Lietuvos dvasią, kalbos gyvumą ir tą idealizmą, kurio taip dažnai trūksta ciniškame XXI amžiaus pasaulyje.
Siužeto aktualumas: daugiau nei detektyvas
Iš pirmo žvilgsnio „Atžalyno“ siužetas gali pasirodyti paprastas, beveik detektyvinis. Klasėje dingsta pinigai – šimtas litų. Įtarimas krinta ant Petro Keraičio, neturtingo, bet išdidaus mokinio. Tačiau tikroji drama vyksta ne ieškant vagies, o stebint personažų reakcijas į susidariusią situaciją. Tai klasikinė uždara sistema, kurioje kiekvienas veikėjas turi pasirinkti savo poziciją.
Suaugusiam skaitytojui ši situacija rezonuoja kur kas stipriau nei moksleiviui. Kodėl? Nes mes kasdien susiduriame su panašiais scenarijais darbe, politikoje ar socialiniuose burbuluose:
- Neteisingi kaltinimai: Kaip elgtis, kai esi kaltinamas tuo, ko nepadarei, bet negali apsiginti neišduodamas kito?
- Kolektyvinė atsakomybė: Kaip grupė reaguoja į krizę? Ar ji susitelkia, ar ieško atpirkimo ožio?
- Autoriteto klaidos: Ką daryti, kai vadovas (šiuo atveju mokytojas Tijūnas) yra formalistas, kuriam taisyklės svarbiau už žmogų?
Petro Keraičio tylėjimas, prisiimant kaltę už draugą Jasių, yra ne tik vaikiško solidarumo, bet ir aukščiausios prabos moralinio orumo pavyzdys. Tai kelia klausimą kiekvienam iš mūsų: ar mes, saugodami savo reputaciją ir komfortą, sugebėtume pasielgti taip pat kilniai?
Personažų psichologija ir lyderystės pamokos
Knygoje „Atžalynas“ meistriškai supriešinami du pasauliai, atstovaujami skirtingų personažų. Iš vienos pusės – inspektorius Tijūnas, iš kitos – klasės auklėtojas ir patys mokiniai. Ši priešprieša yra puiki medžiaga analizuojant lyderystės ir vadybos stilius.
Tijūnas yra klasikinis biurokratas. Jam mokinys yra tik sraigtelis sistemoje. Jei sraigtelis netinka – jį reikia išmesti. Jo požiūris „nėra žmogaus – nėra problemos“ yra gąsdinančiai atpažįstamas ir šiandieninėse korporatyvinėse struktūrose. Jis nesigilina į motyvus, jam nerūpi tiesa, jam rūpi tvarka ir ataskaitos. Skaitydami apie Tijūną, mes matome, kokia destruktyvi gali būti valdžia be empatijos.
Priešingybė jam – inžinierius ir klasės auklėtojas, kuris supranta, kad poelgį reikia vertinti ne tik pagal baudžiamąjį kodeksą, bet ir pagal žmogiškumo kriterijus. Binkis per šiuos personažus moko mus, kad taisyklės turi tarnauti žmogui, o ne žmogus taisyklėms. Mokiniai, kurie susimeta po kelis litus, kad padengtų skolą ir išgelbėtų draugą, demonstruoja tai, ką šiandien vadiname „emociniu intelektu“ ir „komandine dvasia“. Tai pamoka apie tai, kad tikroji bendruomenė formuojasi per krizes ir tarpusavio pasitikėjimą.
Moralinė dilema: Tiesa prieš Ištikimybę
Viena stipriausių „Atžalyno“ temų yra tiesos ir ištikimybės konfliktas. Šiuolaikinė visuomenė dažnai mus moko būti pragmatiškais: „sakyk tiesą, apgink save“. Tačiau Binkis siūlo kitokią perspektyvą. Petras Keraitis aukoja savo tiesą vardan ištikimybės silpnesniam draugui. Jis supranta, kad Jasius, pavogęs pinigus, palūžtų nuo gėdos ir bausmės, todėl Petras, būdamas stipresnis, prisiima tą naštą.
Ši auka verčia susimąstyti apie vertybių hierarchiją:
- Ar visada tiesa yra aukščiausia vertybė?
- Kada gailestingumas yra svarbiau už teisingumą?
- Kas yra tikroji draugystė – ar tik smagiai leidžiamas laikas, ar gebėjimas dalintis kančia?
Suaugusiam skaitytojui tai primena, kad gyvenimas nėra juodas ir baltas. Kartais moraliniai sprendimai reikalauja didžiulės drąsos ir nepopuliarių veiksmų. Knyga primena, kad orumas yra vidinė būsena, kurios niekas negali atimti, net jei išorinės aplinkybės (kaltinimai, pašalinimas iš mokyklos) yra nepalankios.
Kalbos turtingumas ir dramaturgija
Negalima nepaminėti ir literatūrinės kūrinio vertės. Kazys Binkis buvo puikus stilistas. „Atžalynas“ parašytas gyva, šmaikščia ir labai natūralia kalba. Dialogai nėra dirbtiniai, jie pilni jaunatviško maksimalizmo, humoro ir energijos. Skirtingai nuo daugelio to meto kūrinių, kurie dabar atrodo archajiški, „Atžalynas“ skaitosi lengvai ir greitai.
Dramaturginė kūrinio struktūra yra įtempta ir dinamiška. Binkis meistriškai valdo scenos laiką, augina įtampą iki kulminacijos ir pateikia jaudinantį atomazgą. Tai puikus pavyzdys, kaip per trumpą laiką (knyga nėra stora) galima papasakoti gilią ir daugiasluoksnę istoriją. Skaitytojas, pasiilgęs geros lietuvių kalbos ir kokybiško teksto, čia ras tikrą atgaivą.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Norintys iš naujo atrasti šį kūrinį, dažnai turi praktinių klausimų. Štai keletas atsakymų į dažniausiai kylančius neaiškumus:
Ar ši knyga tinka tik jaunimui?
Tikrai ne. Nors pagrindiniai veikėjai yra moksleiviai, nagrinėjamos temos (garbė, išdavystė, biurokratija, žmogiškumas) yra universalios ir netgi geriau suprantamos turint gyvenimiškos patirties.
Ar „Atžalynas“ yra romanas?
Ne, tai yra drama (pjesė). Kūrinys parašytas dialogų forma, suskirstytas į veiksmus. Dėl šios priežasties jis skaitomas labai greitai ir dinamiškai, tarsi žiūrėtumėte filmą ar spektaklį.
Kiek laiko užtruks perskaityti knygą?
Kūrinys nėra didelės apimties. Vidutiniam skaitytojui užteks vieno ar dviejų vakarų, kad perskaitytų visą pjesę. Tai puikus pasirinkimas tiems, kurie nori kokybiškos literatūros, bet neturi laiko storiems romanams.
Kodėl kūrinys vadinasi „Atžalynas“?
Žodis „atžalynas“ reiškia jauną mišką, naujus ūglius, augančius iš nukirstų medžių kelmų. Tai metafora, reiškianti jaunąją kartą, kuri ateina pakeisti senosios, atsinešdama naujas jėgas, viltį ir švaresnes vertybes.
Ar kūrinys vis dar statomas teatruose?
Taip, „Atžalynas“ yra viena populiariausių lietuviškų pjesių. Ji reguliariai grįžta į Lietuvos teatrų repertuarus, o skirtingi režisieriai joje atranda vis naujų aktualių akcentų.
Vertybinis stuburas šiuolaikiniame pasaulyje
Baigiant svarstymus apie Kazio Binkio „Atžalyną“, norisi pabrėžti, kad didžiausia šio kūrinio vertė yra jo gebėjimas veikti kaip moralinis kompasas. Gyvename laikais, kai ribos tarp tiesos ir melo tampa vis labiau išplaukusios, o pragmatizmas dažnai iškeliamas aukščiau už principus. Ši knyga yra priminimas, kad garbė nėra atgyvena. Tai pamatas, ant kurio statoma asmenybė.
Skaitant apie gimnazistų solidarumą, apie Petro Keraičio auką ir apie tai, kaip teisybė galiausiai randa kelią į šviesą, mes gauname dozę optimizmo. Tai literatūra, kuri ne slegia, o pakylėja. Ji skatina tikėti žmogumi, tikėti, kad net ir sudėtingiausiose situacijose įmanoma išlikti oriam. Todėl „Atžalyną“ verta perskaityti ne tik mokykloje, kai tai yra prievolė, bet ir dabar – kai tai gali tapti įkvėpimu kasdieniuose mūsų pasirinkimuose. Tai knyga, kurią užvertus norisi būti šiek tiek geresniu žmogumi, o tai, ko gero, yra aukščiausias bet kurio literatūros kūrinio įvertinimas.
