Pasaulinėje literatūroje egzistuoja vos keletas kūrinių, kurie ne tik atlaikė laiko išbandymus, bet ir suformavo visiškai naujus žanrus, įkvėpdami ištisas rašytojų, menininkų ir svajotojų kartas. J. R. R. Tolkieno „Hobitas“ be jokios abejonės yra vienas iš tokių monumentalių kūrinių. Nors ši knyga pirmą kartą dienos šviesą išvydo dar 1937 metais, jos populiarumas neblėsta, o Viduržemio pasaulio magija traukia vis naujus skaitytojus. Dažnai klaidingai manoma, kad tai tėra įžanga į „Žiedų valdovą“ arba tiesiog pasaka vaikams, tačiau iš tiesų „Hobitas“ yra savarankiškas, gilus ir daugiasluoksnis šedevras. Tai istorija apie drąsą, kuri gimsta ten, kur jos mažiausiai tikimės, apie namų ilgesį ir apie tai, kaip maži žmonės (arba hobitai) gali pakeisti pasaulio likimą.
Kaip viskas prasidėjo: nuo sakinio ant egzamino lapo iki pasaulinės šlovės
Legendinė istorija apie tai, kaip atsirado „Hobitas“, yra tapusi neatsiejama literatūros mitologijos dalimi. Pasakojama, kad Oksfordo profesorius Džonas Ronaldas Ruelis Tolkienas, taisydamas studentų egzaminų darbus, ant vieno tuščio lapo tiesiog iš nuobodulio užrašė sakinį: „Urve, po žeme, gyveno hobitas“. Tuo metu jis dar nežinojo, kas yra hobitas, kodėl jis gyvena po žeme ir kokiems nuotykiams jis yra skirtas. Tačiau šis sakinys tapo kibirkštimi, įžiebusia visą Viduržemio mitologiją.
Svarbu suprasti, kad Tolkienas nebuvo eilinis rašytojas. Jis buvo lingvistas, filologas ir senųjų germanų bei skandinavų mitų žinovas. Rašydamas „Hobitą“, jis ne šiaip kūrė pasaką, o statė pasaulį ant tvirtų kalbinių ir mitologinių pamatų. Kiekvienas vietovardis, kiekvienas personažo vardas ir net runos, pavaizduotos knygos žemėlapiuose, turi gilią prasmę ir istoriją. Tai suteikia kūriniui tokį autentiškumo pojūtį, kurio dažnai trūksta šiuolaikinei fantastinei literatūrai.
Bilbas Beginsas – herojus, kuriuo gali tapti kiekvienas
Daugelis herojinės fantastikos kūrinių pristato pagrindinius veikėjus kaip galingus karius, burtininkus ar išrinktuosius, apdovanotus antgamtinėmis galiomis. „Hobitas“ eina visiškai kitu keliu. Pagrindinis veikėjas Bilbas Beginsas yra visiškas antiherojus tradicine to žodžio prasme. Jis mėgsta patogumą, skanų maistą, savo jaukų urvą ir, svarbiausia, nekenčia nuotykių, nes jie „verčia vėluoti pietų“.
Būtent šis Bilbo paprastumas daro knygą tokią artimą skaitytojui. Mes stebime ne neįveikiamą karžygį, o paprastą būtybę, kuri yra priversta peržengti savo komforto zonos ribas. Bilbo transformacija iš bailaus namisėdos į drąsų, sumanų ir lojalų bendražygį yra viena geriausiai aprašytų charakterio evoliucijų literatūroje. Jis įrodo, kad:
- Drąsa nėra baimės nebuvimas, o veikimas nepaisant jos.
- Protas ir sumanumas dažnai yra galingesni ginklai už kardą.
- Net ir mažiausias žmogus gali turėti lemiamą įtaką didžiųjų įvykių eigai.
Viduržemio pasaulio magija ir mitologija
Nors „Hobitas“ apimtimi yra gerokai trumpesnis už „Žiedų valdovo“ trilogiją, jame atsiveria kvapą gniaužiantis Viduržemio pasaulio peizažas. Tolkienas meistriškai aprašo kelionę nuo jaukaus ir saugaus Hobitono per pavojingus Ūkanotuosius kalnus, klaidžiąjąir tamsiąją Kirkirkmedžio girią iki pat Vienišojo kalno.
Knygoje skaitytojas supažindinamas su pagrindinėmis Viduržemio rasėmis ir būtybėmis:
- Dvorfai (Nykštukai): Išdidūs, užsispyrę, bet be galo narsūs ir ištikimi savo giminei. Jų lyderis Torinas Ąžuolskydis yra tragiškas ir sudėtingas personažas, kurio kova su savo paties godumu yra viena centrinių knygos temų.
- Elfai: Paslaptingi, išmintingi, tačiau „Hobite“ jie vaizduojami ne tokie dieviški kaip vėlesniuose kūriniuose, o labiau žemiški ir kartais netgi pavojingi.
- Goblinai ir Vargai: Tai tamsos jėgos, kurios įkūnija chaosą ir griovimą, sukurdamos nuolatinę įtampą kelionės metu.
- Smogas: Tai nėra tiesiog monstras. Drakonas Smogas yra vienas charizmatiškiausių piktadarių literatūroje – jis klastingas, protingas, gebantis hipnotizuoti kalba ir įkūnijantis absoliutų godumą.
Kodėl „Hobitas“ nėra tik vaikiška pasaka?
Dažnai diskutuojama, kam iš tikrųjų skirtas „Hobitas“. Nors pasakojimo tonas yra lengvesnis nei „Žiedų valdovo“, o pats autorius jį skaitė savo vaikams, knyga paliečia labai brandžias ir universalias temas, kurios aktualios bet kokio amžiaus skaitytojui.
Godumas ir „drakono liga“
Viena ryškiausių temų yra turto ir valdžios poveikis asmenybei. Torinas Ąžuolskydis, atgavęs savo protėvių auksą, suserga vadinamąja „drakono liga“. Jis tampa įtarus, savanaudis ir pasirengęs aukoti draugystę bei garbę dėl aukso. Tai galingas perspėjimas apie materializmo pavojus, kuris rezonuoja ir šių dienų pasaulyje.
Namų ir tapatybės paieškos
Visos kelionės metu Bilbas ir dvorfai ieško namų. Dvorfams tai – susigrąžinta tėvynė, o Bilbui – suvokimas, kas iš tikrųjų yra namai. Ar tai vieta, ar jausmas? Knygos pabaigoje Bilbas grįžta namo pasikeitęs – jis prarado kaimynų pagarbą (nes tapo „keistas“), bet atrado save.
Mįslių tamsoje svarba
Skyrius „Mįslės tamsoje“, kuriame Bilbas susitinka su padaru Golumu, yra bene svarbiausias visame Tolkieno legendariume. Čia ne tik vyksta intelektualinė dvikova, bet ir atsiranda Žiedas. Šis momentas, kai Bilbas pasigaili Golumo ir jo nenužudo, nors turi tam progą, vėliau nulemia viso Viduržemio likimą. Tai pamoka apie gailestingumą, kurios vertė atsiskleidžia tik daug vėliau.
Literatūrinis stilius ir kalbos grožis
Skaityti „Hobitą“ originalo kalba arba gerą vertimą yra tikras malonumas. Tolkienas naudoja turtingą, vaizdingą kalbą, kurioje gausu archaizmų, suteikiančių tekstui senovinės legendos prieskonį. Knygoje gausu dainų ir eilėraščių – nuo linksmų hobitų dainelių iki niūrių dvorfų baladžių apie prarastą auksą.
Autorius meistriškai žaidžia tonais: vieną akimirką jis gali būti šmaikštus ir ironiškas (ypač aprašydamas hobitų papročius), o kitą – epinis ir grėsmingas. Tai sukuria dinamiką, kuri neleidžia skaitytojui nuobodžiauti. Skirtingai nei daugelis šiuolaikinių „greito vartojimo“ knygų, „Hobitas“ skatina mėgautis pačiu tekstu, o ne tik sekti siužetą.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Tiems, kurie dar tik planuoja atsiversti šią knygą arba nori sužinoti daugiau, parengėme atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus.
Ar būtina perskaityti „Hobitą“ prieš skaitant „Žiedų valdovą“?
Nors tai nėra griežtai privaloma, tačiau labai rekomenduojama. „Hobitas“ supažindina su pasauliu, pagrindinėmis rasėmis ir, svarbiausia, paaiškina, kaip Žiedas atsidūrė pas Bilbą. Be šios priešistorės kai kurie „Žiedų valdovo“ niuansai gali būti mažiau emociškai paveikūs.
Kokio amžiaus skaitytojams skirta ši knyga?
„Hobitas“ yra puiki knyga, kurią galima skaityti vaikams nuo maždaug 8–10 metų. Tačiau dėl savo gylio ir poteksčių ji yra lygiai taip pat (o gal net labiau) įdomi ir suaugusiems. Tai klasikinė „šeimos knyga“.
Kuo knyga skiriasi nuo Piterio Džeksono filmų trilogijos?
Knyga yra gerokai kompaktiškesnė ir pasižymi lengvesniu, pasakiškesniu tonu. Filmuose siužetas buvo labai išplėstas, pridėta personažų, kurių nebuvo knygoje (pavyzdžiui, elfė Taurielė ar Legolasas), ir daug dėmesio skirta veiksmo scenoms. Knygoje daugiau dėmesio skiriama Bilbo vidiniam pasauliui ir dialogams.
Ar sunku skaityti „Hobitą“ tiems, kas nemėgsta fantastikos?
Tikrai ne. „Hobitas“ dažnai vadinamas „vartais“ į fantastikos žanrą. Joje nėra sudėtingų magijos sistemų ar painios politikos, kuri kartais atbaido skaitytojus nuo šio žanro. Tai visų pirma nuotykių istorija su labai žmogišku herojumi.
Tolkieno palikimas ir įtaka šiuolaikinei kultūrai
Perskaičius „Hobitą“, tampa akivaizdu, kodėl ši knyga išlieka bestseleriu jau beveik šimtą metų. Ji ne tik padėjo pamatus moderniajai fantasy literatūrai, bet ir tapo kultūriniu fenomenu, įkvėpusiu stalo žaidimus (pvz., „Dungeons & Dragons“), vaizdo žaidimus, muziką ir kiną. Tačiau didžiausia knygos vertė slypi ne jos įtakoje industrijai, o jos poveikyje žmogaus sielai.
Šiandieniniame skubančiame, technologijų perpildytame pasaulyje grįžimas į Viduržemį yra tarsi gaivus oro gurkšnis. „Hobitas“ mums primena paprastas, bet dažnai pamirštamas tiesas: kad draugystė yra svarbesnė už auksą, kad namai yra vertybė, kurią reikia saugoti, ir kad kiekvienas iš mūsų, nepriklausomai nuo savo dydžio ar statuso, turime savyje jėgų įveikti didžiausius gyvenimo drakonus. Todėl šią knygą verta perskaityti bent kartą gyvenime – ne tik tam, kad sužinotumėte, kaip baigėsi kelionė, bet ir tam, kad patys leistumėtės į nuotykį, kuris praturtins jūsų vaizduotę visam laikui.
