Nuo pat televizijos aukso amžiaus pradžios žiūrovai pastebėjo keistą paradoksą: nors scenarijai dažniausiai yra kuriami taip, kad simpatijas skirtume doram herojui, mūsų akys ir širdys vis dažniau nukrypsta į tą personažą, kuris sėja chaosą, manipuliuoja aplinkiniais ar tiesiog nepaiso moralės normų. Tai nėra naujas reiškinys, tačiau pastarųjų dešimtmečių serialų kultūra jį iškėlė į visiškai kitą lygį. Šiandienos populiariausiose dramose blogiukas nebėra vien juodai baltas piktadarys, kurio vienintelis tikslas – užkariauti pasaulį. Tai daugialypės asmenybės, turinčios traumų, ambicijų ir gilių priežasčių, paaiškinančių jų elgesį. Kodėl mes jaučiame tokį stiprų ryšį su tais, kurie turėtų mus atstumti? Atsakymas slypi gilesniuose žmogaus psichologijos kloduose, kuriuos tyrinėja modernioji dramaturgija.
Psichologinis patrauklumas: kodėl renkamės tamsiąją pusę?
Žmogaus psichologija yra linkusi į smalsumą, o blogiukas dažniausiai yra tas personažas, kuris drįsta daryti viską, ko mes, laikydamiesi visuomenės normų, negalime sau leisti. Socialinės taisyklės, etika ir baimė būti pasmerktam mus riboja, tačiau fikcinis piktadarys tampa mūsų „šešėlio“ projekcija. Psichologas Carlas Jungas kalbėjo apie „šešėlį“ kaip apie mūsų pasąmonės dalį, kurioje slepiasi ne tik baimės, bet ir užgniaužti impulsai. Kai stebime serialo veikėją, kuris be gailesčio šalina kliūtis savo kelyje, mes patiriame savotišką katarsį – saugų būdą išgyventi agresiją ar galią per kito asmens veiksmus.
Be to, blogiukai dažnai yra vieninteliai serialo personažai, kurie turi realų tikslą ir jį pasiekia. Herojai dažnai blaškosi tarp moralinių dilemų, abejonių ir savigraužos, o tai žiūrovui kartais atrodo nuobodu ar silpna. Tuo tarpu piktadarys yra tikslingas, charizmatiškas ir dažniausiai labai protingas. Jo intelektas ir strateginis mąstymas sukuria iliuziją, kad jis valdo pasaulį, o ne pasaulis valdo jį. Tai sukelia susižavėjimą, net jei jo tikslai yra pasmerktini.
Sudėtingos kilmės istorijos – empatijos mechanizmas
Šiuolaikiniai serialai pasižymi tuo, kad jie nebepateikia vienpusiškų personažų. Mes matome blogiuko vaikystę, jo patirtas traumas ir neteisybę, kuri jį suformavo. Kai žiūrovas supranta, kodėl personažas tapo toks, koks yra, empatija tampa neišvengiama. Šis reiškinys vadinamas „humanizavimo efektu“. Pavyzdžiui, kai stebime, kaip veikėjas buvo žeminamas, atstumtas ar išduotas, mes pradedame pateisinti jo vėlesnį kerštą, net jei tas kerštas yra kruvinas.
- Traumos įtaka: Daugelis ikoniškų piktadarių yra sužeistos sielos, kurios bando kompensuoti savo skausmą galia.
- Moralinis reliatyvizmas: Riba tarp „gero“ ir „blogo“ nuolat kinta, todėl žiūrovui lengviau tapatintis su pilkąja zona.
- Valia ir ryžtas: Piktadariai dažnai rodo neįtikėtiną atsidavimą savo idėjai, o tai sukelia pagarbą net ir tada, kai ši idėja yra destruktyvi.
Ikoniški piktadariai, užkariavę mūsų ekranus
Televizijos istorijoje yra keletas veikėjų, kurie tapo tikrais kultūriniais fenomenais. Jie pakeitė mūsų supratimą apie tai, koks gali būti serialo „veidas“. Be jų šie kūriniai tikriausiai nebūtų tapę tokie populiarūs, nes būtent jų nenuspėjamumas varo siužetą į priekį.
- Walter White (Breaking Bad): Tai geriausias pavyzdys, kaip vidutinybė tampa imperijos kūrėju. Jo transformacija iš „pono Čipso“ į negailestingą narkotikų magnatą Heizenbergą yra meistriškai parodytas egoizmo triumfas prieš moralę.
- Tony Soprano (The Sopranos): Gangsteris, kuris lankosi pas psichoterapeutą. Jo pažeidžiamumas, šeimos problemos ir tuo pačiu metu žiaurumas sukuria unikalų derinį, dėl kurio žiūrovai jį myli, nepaisant jo nusikaltimų.
- Hannibal Lecter (Hannibal): Rafinuotas, kultūringas ir kartu siaubingas kanibalas. Jo intelektualinis pranašumas prieš aplinkinius žavi, o estetiškas nusikaltimų vaizdavimas priverčia žiūrovą pamiršti šiurpią realybę.
- Villanelle (Killing Eve): Jos charizma, stiliaus pojūtis ir absoliutus empatijos trūkumas paverčia ją personažu, kurio kiekvienas judesys yra nenuspėjamas ir dėl to beprotiškai įdomus.
Kodėl mes nenorime, kad jie laimėtų (bet vis tiek sergame už juos)?
Svarbu atskirti palaikymą dėl patrauklumo ir norą, kad personažas pasiektų savo tikslus realiame gyvenime. Mes stebime šiuos serialus kaip laboratorinį eksperimentą. Mums įdomu, kur baigiasi riba. Ar piktadarys galiausiai susidurs su pasekmėmis? Ar jis išliks ištikimas savo principams iki pat pabaigos? Mes sergame už juos, nes norime pamatyti, kaip toli jie gali nueiti. Kai piktadarys žūsta, mes jaučiame tuštumą, nes kartu su juo išnyksta ir dalis intrigos.
Scenarijaus meistriškumas ir aktorių darbas
Neįmanoma ignoruoti fakto, kad šie personažai yra įsimintini dėl talentingų scenaristų ir aktorių. Scenaristai praleidžia tūkstančius valandų kurdami dialogus, kurie būtų aštrūs, filosofiški ir giliai psichologiniai. Piktadariai dažnai gauna geriausias serialo eilutes. Jie kalba metaforomis, jie gina savo poziciją taip taikliai, kad kartais žiūrovas pasigauna save linktelintį galva: „O, jis teisus“.
Aktoriai, įkūnijantys šiuos vaidmenis, turi atlikti neįtikėtiną balansavimo veiksmą. Jie turi parodyti piktadario žmogiškąją pusę taip subtiliai, kad žiūrovas neprarastų baimės jiems, bet kartu ir pajustų ryšį. Tai reikalauja ne tik techninio meistriškumo, bet ir gilaus supratimo apie žmogaus prigimties dualumą.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar tai, kad man patinka piktadariai, reiškia, kad esu blogas žmogus?
Tikrai ne. Susižavėjimas fikciniais personažais yra visiškai normalus. Tai rodo jūsų vaizduotės platumą ir gebėjimą analizuoti sudėtingas moralines problemas. Tai tiesiog reiškia, kad vertinate gerai parašytą dramą ir daugialypius charakterius.
Kodėl scenaristai vis dažniau kuria „pilkus“ personažus?
Šiuolaikinis žiūrovas yra tapęs reiklesniu. Tradiciniai „herojai be dėmės“ atrodo negyvi ir neįtikimi. „Pilki“ personažai atspindi realų pasaulį, kuriame nėra vien tik gėrio ir blogio, todėl tokios istorijos mums atrodo tikresnės ir aktualesnės.
Ar yra riba, kai piktadarys tampa per daug žiaurus, kad būtų įdomus?
Taip, ši riba priklauso nuo kiekvieno žiūrovo asmeniškai. Kai žiaurumas tampa beprasmis ir neturi jokios naratyvinės prasmės, žiūrovas gali prarasti susidomėjimą. Tačiau tol, kol personažas išlaiko savo vidinį pasaulį ir motyvaciją, mes linkę jį pateisinti net ir tada, kai jis daro baisius dalykus.
Ar populiarėjant blogiukams herojaus sąvoka išnyksta?
Ne, ji transformuojasi. Herojus tampa mažiau tobulas, dažnai kovoja su savo vidiniais demonais. Šiandienos herojus yra tas, kuris sugeba pasipriešinti tamsai, net būdamas pats šiek tiek „suterštas“.
Tamsiosios pusės atspindžiai mūsų kasdienybėje
Visgi, kodėl mes vis dar nuolat grįžtame prie tų pačių istorijų apie kriminalinį pasaulį, korumpuotus politikus ar sociopatus, kurie laužo sistemas? Galbūt todėl, kad šie serialai mums leidžia tyrinėti „kas būtų, jeigu“ scenarijus. Kiekvienas iš mūsų savo gyvenime yra susidūręs su neteisybe ir kiekvienas esame pagalvoję, koks būtų jausmas tiesiog atkeršyti arba pasiekti savo tikslą bet kokia kaina.
Serialai apie blogiukus yra savotiška treniruočių aikštelė mūsų moraliniam kompasui. Stebėdami, kaip piktadarys palaipsniui praranda save dėl savo ambicijų, mes nejučia vertiname savo pačių prioritetus. Tai pamokos apie tai, kur veda nevaldomas ego, kaip svarbu yra empatija ir kas nutinka, kai mes atsisakome savo žmogiškumo vardan trumpalaikio triumfo.
Tamsioji pusė visada bus patraukli, nes ji yra paslaptinga, drąsi ir dažnai nepriklausoma. Mums nereikia tapti piktadariais, kad juos suprastume, tačiau kartais verta pažvelgti į jų motyvus, kad geriau suprastume patys save. Televizijos ekranas čia tarnauja kaip veidrodis – ne toks, koks mus rodo gražius ir teisingus, o toks, kuris parodo mūsų paslėptus troškimus ir baimes. Ir būtent tai daro šiuos serialus nepamirštamais. Kol egzistuos žmogaus noras suprasti tamsą, tol bus serialų, kuriuose blogiukai bus žymiai įdomesni už bet kokį šventą herojų.
