Tikriausiai nerasime žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie berniuką, užaugintą vilkų, apie išmintingąją panterą Bagyrą ar linksmąjį lokį Balu. Rudyardas Kiplingas, sukūręs šią nemirtingą istoriją, padovanojo pasauliui ne tik nuotykių kupiną pasakojimą, bet ir gilią filosofinę sistemą, kurioje gamtos dėsniai persipina su žmonių morale. Nors dauguma mūsų šią istoriją pažįsta iš spalvingų „Disney“ animacinių filmų, originalioji „Džiunglių knyga“ yra kur kas tamsesnė, gilesnė ir paslaptingesnė. Tai nėra tik pasaka vaikams – tai kūrinys, gimęs iš autoriaus meilės Indijai, asmeninių tragedijų ir neįtikėtinos vaizduotės, kuri sugebėjo sujungti Rytų egzotiką su Vakarų literatūros tradicijomis. Šiame straipsnyje pasinersime į džiunglių tankmę ir atskleisime faktus, kurie dažnai lieka už kadro, tačiau yra būtini norint suprasti tikrąją Mauglio istorijos didybę.
Istorijos gimimas: nuo Indijos karščio iki Vermonto sniegynų
Daugelis skaitytojų klaidingai mano, kad „Džiunglių knyga“ buvo parašyta Indijoje, apsuptus autentiškų garsų ir vaizdų. Tačiau realybė yra kur kas labiau stebinanti. Rudyardas Kiplingas didžiąją dalį šių pasakojimų parašė gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vermonto valstijoje. Ten, apsuptas gilaus sniego ir šalčio, jis jautė didžiulį ilgesį savo gimtajai Indijai (Kiplingas gimė Bombėjuje). Būtent šis nostalgiškas ilgesys leido jam sukurti tokį ryškų, beveik apčiuopiamą džiunglių pasaulį. Rašytojas tarsi bandė pabėgti nuo atšiaurios Amerikos žiemos į savo vaikystės prisiminimų šilumą.
Be to, knygos atsiradimą gaubia ir asmeninė tragedija. Kiplingas pradėjo kurti šias istorijas laukdamas savo pirmosios dukters, Josephine, gimimo. Deja, Josephine mirė būdama vos šešerių metų nuo plaučių uždegimo. Daugelis literatūros tyrinėtojų mano, kad vėlesnėse „Džiunglių knygos“ dalyse jaučiamas sielvartas ir vienatvės motyvai yra tiesiogiai susiję su šia netektimi. Mauglio atskirtis – jis nėra nei visiškas vilkas, nei visiškas žmogus – atspindi paties Kiplingo jauseną, kai jis jautėsi svetimas tiek Anglijoje, tiek Indijoje.
Vardų reikšmės: ką iš tikrųjų slepia personažai?
Kiplingas buvo ne tik puikus pasakotojas, bet ir lingvistas mėgėjas. Dauguma „Džiunglių knygos“ personažų vardų nėra atsitiktiniai – jie paimti tiesiai iš hindi kalbos, kurioje tie žodžiai tiesiog reiškia gyvūnų rūšis. Tai suteikia istorijai autentiškumo ir paprastumo, kuris dažnai praslysta pro Vakarų skaitytojų akis.
- Balu (Baloo): Hindi kalboje žodis „Bhalu“ reiškia tiesiog lokį. Įdomu tai, kad knygoje Balu aprašomas kaip „rudasis lokys“, nors Indijoje dažniau sutinkami ilgalūpiai lokiai (angl. Sloth Bears). Manoma, kad Kiplingas sąmoningai sujungė skirtingų rūšių bruožus.
- Bagyra (Bagheera): Šis vardas kilęs iš žodžio „Bagh“, reiškiančio tigrą arba leopardą. Knygoje Bagyra yra vyriškos lyties atstovas (priešingai nei kai kuriose vertimuose ar ekranizacijose), ir jis simbolizuoja jėgą bei gudrumą.
- Šere Chanas (Shere Khan): Tai vienas didingiausių vardų. „Shere“ (arba „Sher“) reiškia tigrą arba liūtą, o „Khan“ yra titulas, reiškiantis „karalių“ arba „vadą“. Taigi, pagrindinio antagonisto vardas verčiamas kaip „Tigras Karalius“, kas pabrėžia jo aroganciją ir pretenzijas į valdžią džiunglėse.
- Hatis (Hathi): Hindi kalboje tai reiškia dramblį. Knygoje Hatis yra džiunglių metraštininkas ir tvarkos sergėtojas.
Vienintelė išimtis šiame sąraše yra Mauglis. Kiplingas teigė, kad šis vardas reiškia „varlę“ (nes berniukas neturėjo kailio), tačiau lingvistai nerado jokio realaus atitikmens hindi ar kitose Indijos kalbose. Greičiausiai tai buvo paties autoriaus sugalvotas žodis, tapęs vienu žinomiausių vardų pasaulyje.
Knyga prieš „Disney“: tamsioji originalo pusė
Dauguma šiuolaikinių žmonių įsivaizduoja „Džiunglių knygą“ kaip linksmą miuziklą, kuriame gyvūnai šoka ir dainuoja apie „paprastus džiaugsmus“. Tačiau 1967 metų „Disney“ animacinis filmas labai smarkiai nutolo nuo originalo. Waltas Disney’us netgi nurodė savo scenaristams neskaityti originalios knygos, kad jie nebūtų paveikti jos niūrios atmosferos. Tuo tarpu Kiplingo originalas yra žiaurus, kruvinas ir paremtas griežtais išgyvenimo dėsniais.
Vienas ryškiausių skirtumų yra smauglys Ka. Disney filmuose jis vaizduojamas kaip klastingas, hipnotizuojantis piktadarys, norintis suėsti Mauglį. Knygoje Ka yra vienas galingiausių ir išmintingiausių Mauglio sąjungininkų. Jis gelbsti berniuką iš beždžionių (bandar-logų) nelaisvės ir yra gerbiamas dėl savo amžiaus bei jėgos. Knygoje beždžionės bijo tik vieno padaro – Ka, o filme jos tėra komiški personažai.
Taip pat skiriasi ir pabaiga. Knygoje Mauglis, suaugęs, supranta, kad džiunglės nebegali būti jo namais. Jis ne šiaip sau išeina į žmonių kaimą – jis išgyvena skausmingą atsiskyrimą, suvokdamas savo dvilypę prigimtį. Originalioje versijoje yra scena, kurioje Mauglis keršija kaimo gyventojams, kurie kankino jo įmotę Mesua, pasitelkdamas dramblius, kad šie sulygintų kaimą su žeme. Tai rodo, kad „Džiunglių knyga“ yra istorija ne tik apie draugystę, bet ir apie negailestingą teisingumą.
Džiunglių įstatymas ir skautų judėjimas
Ar žinojote, kad „Džiunglių knyga“ tapo pamatiniu tekstu skautų judėjimui? Skautų įkūrėjas Robertas Baden-Powel’is buvo geras Rudyard Kiplingo draugas. Baden-Powel’iui padarė didelį įspūdį knygoje aprašytas „Džiunglių įstatymas“ – taisyklių rinkinys, reglamentuojantis vilkų gaujos ir kitų gyvūnų gyvenimą.
Kiplingo sukurta vilkų gaujos struktūra, kurioje yra vadas (Akela), mokytojas (Balu) ir griežtos elgesio taisyklės, idealiai tiko jaunųjų skautų (vilkiukų) ugdymui. Iki šiol visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, jauniausi skautai vadinami vilkiukais, jų vadovai dažnai pasirenka Akelos ar Bagyros slapyvardžius, o susirinkimų metu naudojami ritualai, įkvėpti knygos epizodų. Tai unikalus atvejis literatūros istorijoje, kai grožinis kūrinys tapo realios, pasaulinio lygio jaunimo organizacijos metodikos pagrindu.
„Džiunglių įstatymas“ knygoje nėra tik metafora. Kiplingas, įkvėptas socialinio darvinizmo idėjų, sukūrė sistemą, kuri pabrėžia bendruomenės svarbą prieš individą. Garsioji frazė: „Gaujos jėga yra vilkas, o vilko jėga yra gauja“, puikiai iliustruoja šią filosofiją. Tai moko atsakomybės, lojalumo ir hierarchijos paisymo.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar Mauglis turėjo realų prototipą?
Taip, manoma, kad Kiplingą įkvėpė tikros istorijos apie vaikus, užaugintus laukinių gyvūnų Indijoje. Garsiausias atvejis – Dina Sanichar, berniukas, rastas vilkų urve Utar Pradešo valstijoje 1867 metais (likus keliems dešimtmečiams iki knygos pasirodymo). Dina niekada neišmoko kalbėti žmonių kalba ir elgėsi kaip laukinis gyvūnas, kas rodo, kad realybė buvo daug liūdnesnė nei knygoje.
Kodėl „Džiunglių knygoje“ nėra liūtų?
Nors Azijos liūtai gyvena Indijoje (Giro miške), Kiplingas pasirinko tigrą kaip pagrindinį plėšrūną. Tai greičiausiai lėmė tai, kad tigrai buvo labiau paplitę visoje Indijoje ir kėlė didesnę grėsmę žmonių gyvenvietėms, todėl puikiai tiko pagrindinio antagonisto vaidmeniui.
Kokios kitos istorijos yra „Džiunglių knygoje“?
Daugelis pamiršta, kad „Džiunglių knyga“ yra apsakymų rinkinys, o ne vientisas romanas tik apie Mauglį. Joje yra ir kitų puikių istorijų, pavyzdžiui, „Riki-Tiki-Tavis“ (apie drąsųjį mangustą, kovojantį su kobromis) arba „Baltasis ruonis“ (apie ruonį, ieškantį saugios vietos savo gentainiams, kad jų nesumedžiotų žmonės). Šios istorijos taip pat gvildena drąsos ir gamtosaugos temas.
Ar tiesa, kad 1967 m. filmas buvo paskutinis W. Disney projektas?
Taip, Waltas Disney’us mirė gamybos proceso metu, 1966 metais. „Džiunglių knyga“ buvo paskutinis animacinis filmas, kurio kūrimą jis asmeniškai prižiūrėjo. Tai suteikia filmui ypatingą reikšmę animacijos istorijoje.
Pamiršta sovietinė animacija ir jos unikalumas
Kalbėdami apie ekranizacijas, negalime nepaminėti 1967–1971 m. sukurto sovietinio animacinio serialo „Maugli“ (režisierius Romanas Davydovas). Skirtingai nei „Disney“ versija, šis kūrinys stengėsi kuo tiksliau perteikti Kiplingo knygos dvasią. Čia džiunglės yra rūsčios, kovos – kruvinos, o Mauglis subręsta ne tik fiziškai, bet ir kaip kovotojas.
Ši versija išsiskiria ir vizualiai: Bagyra čia vaizduojama kaip grakšti, bet mirtinai pavojinga patelė (rusų kalboje žodis „pantera“ yra moteriškos giminės, kas lėmė lyties pakeitimą vertime, nors originale Bagyra yra patinas). Scena su „Raudonąja gėle“ (ugnimi) ir kova su rudaisiais šunimis (dholais) yra viena epiškiausių animacijos istorijoje. Daugeliui lietuvių, augusių tuo laikotarpiu, būtent ši versija, o ne „Disney“, yra laikoma tikrąja „Džiunglių knygos“ interpretacija.
Džiunglių knygos įtaka gamtosaugai ir mūsų požiūriui į laukinę gamtą
Rudyardas Kiplingas, pats to nežinodamas, savo kūriniu padėjo pamatus moderniam požiūriui į gamtosaugą. „Džiunglių knyga“ buvo viena pirmųjų populiarių knygų, kuriose gyvūnai buvo sužmoginti, suteikiant jiems emocijas, socialinius ryšius ir intelektą. Tai padėjo kelioms skaitytojų kartoms išsiugdyti empatiją laukinei gamtai. Tigras Šere Chanas, nors ir piktadarys, yra gerbiamas dėl savo galios; drambliai yra miško architektai; vilkai turi savo kodeksą.
Šiandien, kai Indijos tigrų populiacija yra nuolatiniame pavojuje, o džiunglės kertamos, „Džiunglių knygos“ aktualumas tik didėja. Ji primena mums, kad mes, žmonės, esame tik dalis didelės ekosistemos, ir kad „Džiunglių įstatymas“ – tai ne chaoso, o pusiausvyros įstatymas. Kiekvieną kartą atsivertę šią knygą ar žiūrėdami filmą, mes ne tik pramogaujame, bet ir mokomės pagarbos gamtos didybei, kurią taip meistriškai aprašė Kiplingas.
