Švedų rašytojas Fredrikas Backmanas per pastarąjį dešimtmetį tapo vienu mylimiausių šiuolaikinės literatūros autorių visame pasaulyje. Jo gebėjimas sujungti skaudų realizmą su šiltu humoru, nagrinėti sudėtingas žmogaus būties temas ir kurti personažus, kurie skaitytojui tampa tarsi artimi draugai, pavertė jį tikru literatūros fenomenu. Jei esate naujokas jo kūrybos pasaulyje, gali kilti klausimas, nuo ko pradėti. Nors daugelis Backmano knygų nėra tiesiogiai susijusios viena su kita tęsinių prasme, jo unikalus stilius ir emocinė gelmė kviečia skaitytoją į tam tikrą pažintinę kelionę. Šiame gide apžvelgsime, kaip geriausia nerti į Backmano kūrybą, kad patirtis būtų kuo įsimintinesnė.
Kodėl Fredriko Backmano kūryba yra tokia populiari?
Backmano sėkmės paslaptis slypi jo stebėtiname paprastume. Jis nerašo sudėtingų, daugiasluoksnių detektyvų ar fantasmagorinių epų. Jis rašo apie žmones – apie mūsų kaimynus, tėvus, vaikus, apie mus pačius. Jo knygos dažnai vadinamos „gyvenimiškomis“, nes jos paliečia temas, su kuriomis susiduriame kasdien: vienišumą, netektį, susitaikymą su praeitimi, meilę ir atleidimą.
Pagrindinis autoriaus bruožas – empatija. Jis geba parodyti pasaulį „atstumtųjų“ ar „keistų“ žmonių akimis. Jo personažai dažnai yra visuomenės paribiuose atsidūrę asmenys, kurie pirmame knygos puslapyje gali erzinti, tačiau paskutiniame puslapyje jau atrodo kaip patys brangiausi žmonės. Būtent dėl šios priežasties Backmano knygos sukelia stiprias emocines reakcijas – nuo garsaus juoko iki gilaus graudulio.
Rekomenduojama skaitymo tvarka pradedantiesiems
Nors chronologinė tvarka nėra būtina, egzistuoja tam tikras „saugus“ kelias, kuris leidžia pamažu priprasti prie autoriaus balso ir temų. Štai rekomendacija, kaip geriausia susipažinti su Backmano bibliografija.
1. „Gyveno kartą Uvė“ – geriausias startas
Tai yra knyga, su kuria prasidėjo Backmano pasaulinė šlovė. Jei norite suprasti, koks yra šio autoriaus „DNK“, pradėkite būtent nuo jos. Istorija apie niurzgantį, taisyklių besilaikantį senuką, kurio gyvenimą aukštyn kojomis apverčia nauji kaimynai, yra etalonas to, ką Backmanas daro geriausiai. Ji yra juokinga, tragiška ir iki skausmo atvira. Tai knyga, kuri suformuoja skaitytojo lūkesčius ir parodo, kad net patys uždariausi žmonės turi dideles širdis.
2. „Močiutė siunčia linkėjimų ir atsiprašo“
Kai jau susipažinote su autoriaus stiliumi, metas pasinerti į šiek tiek magiškesnį, bet ne mažiau jautrų pasakojimą. Ši knyga yra odė vaikiškai vaizduotei ir suaugusiųjų pasaulio sudėtingumui. Tai pasakojimas apie septynmetę Elzą ir jos neeilinę močiutę, kuri per pasakas bando paruošti anūkę gyvenimui. Tai knyga apie tai, kaip svarbu būti kitokiam ir kaip pasakos gali padėti išgyventi pačias sunkiausias realybės akimirkas.
3. „Brita Mari buvo čia“
Ši knyga yra tam tikras „Gyveno kartą Uvė“ teminis pratęsimas. Brita Mari – tai dar viena personažė, kurią galbūt sutikote ankstesnėse knygose (arba tiesiog atpažįstate tipažą). Ji yra pedantiška, tvarkinga ir dažnai nepastebima moteris, kuri nusprendžia pakeisti savo gyvenimą. Tai pasakojimas apie antrus šansus ir apie tai, kad niekada nėra per vėlu pradėti viską iš naujo, net jei esi jau gerokai perkopęs vidutinį amžių.
4. „Meškos miestas“ (trilogija) – autoriaus viršūnė
Kai jau pajusite, kad esate „Backmano fanai“, metas imtis jo ambicingiausio projekto. „Meškos miestas“ nėra lengvas skaitinys. Tai trijų dalių serija („Meškos miestas“, „Mes prieš jus“, „Nugalėtojai“), nagrinėjanti ne tik asmenines dramas, bet ir sociologinius klausimus: mažo miestelio kultūrą, ledo ritulį kaip religiją, kolektyvinę atsakomybę, prievartą ir ištikimybę bendruomenei. Tai monumentali saga, reikalaujanti susikaupimo, bet atlyginanti didžiule emocine patirtimi.
Kitų kūrinių svarba ir jų vieta bibliografijoje
Be minėtųjų „didžiųjų“ romanų, Backmanas yra parašęs ir trumpesnių kūrinių, kurie taip pat verti dėmesio. Jie dažnai vadinami „novelių knygomis“ ar „mažaisiais kūriniais“, tačiau savo emocine galia jie nenusileidžia pilno metro romanams.
- „Gyvenimas, koks jis yra“ – tai rinkinys tekstų, kurie atskleidžia autoriaus filosofinį požiūrį į tėvystę ir gyvenimą. Tai tarsi užrašai sau ir savo vaikams, kuriuose Backmanas nuoširdžiai dalijasi baimėmis, meile ir bandymu suprasti šį pasaulį.
- „Nerimastingi žmonės“ – vienas smagiausių ir labiausiai intriguojančių autoriaus kūrinių. Tai lyg detektyvas, kuriame įvyksta nesėkmingas apiplėšimas per buto apžiūrą. Knyga apie tai, kaip nepažįstami žmonės, įstrigę vienoje patalpoje, pradeda dalintis savo nerimu ir paslaptimis.
- „Tai, ką paliksime po savęs“ – jautri istorija apie senatvę, atmintį ir meilę, kuri mus sieja. Labai trumpas, bet itin paveikus kūrinys.
Kodėl verta skaityti visą ciklą iš eilės?
Nors kiekvieną knygą galima skaityti atskirai, skaitymas pagal tam tikrą seką leidžia pamatyti autoriaus evoliuciją. Pirmuosiuose kūriniuose Backmanas dar yra kiek labiau „žaidžiantis“ su humoru, tačiau bėgant metams, jo tekstai tampa vis gilesni, tamsesni ir sudėtingesni. „Meškos miesto“ trilogija yra visiškai kitokio svorio kūrinys nei „Gyveno kartą Uvė“. Skaitytojas, einantis nuo pradžių, gali kartu su autoriumi augti, bręsti ir keistis. Be to, Backmano visatos personažai kartais „persipina“ – galite rasti nuorodų į ankstesnių knygų veikėjus, kas suteikia skaitymui malonaus atradimo džiaugsmo.
Dažniausiai užduodami klausimai (FAQ)
Ar būtina skaityti visas Backmano knygas ta pačia tvarka, kaip jos buvo išleistos?
Ne, tai nėra būtina. Kiekviena Backmano knyga yra savarankiška istorija. Tačiau, jei norite geriau suprasti autoriaus stiliaus kaitą, rekomenduočiau pradėti nuo ankstesnių kūrinių („Gyveno kartą Uvė“) ir baigti sudėtingesniais, tokiais kaip „Meškos miesto“ trilogija.
Ar „Meškos miesto“ trilogiją galima skaityti atskirai?
Ne, šią trilogiją būtina skaityti paeiliui. Veiksmas vyksta tame pačiame mieste, su tais pačiais personažais, o įvykiai vystosi nuosekliai per visas tris knygas. Pradėję nuo antros ar trečios dalies, prarasite didžiąją dalį emocinio konteksto.
Kurios Backmano knygos yra linksmos, o kurios liūdnos?
Tai sudėtingas klausimas, nes Backmanas meistriškai derina abu šiuos polius. „Gyveno kartą Uvė“ ir „Nerimastingi žmonės“ turi daug humoro, tačiau jos vis tiek paliečia liūdnas temas. „Meškos miestas“ yra sunkesnė, labiau dramatiška ir reikalaujanti emocinės ištvermės.
Ar Backmano knygos tinka paaugliams?
Dauguma jo knygų yra visiškai suprantamos ir tinkančios paaugliams, ypač „Močiutė siunčia linkėjimų ir atsiprašo“ ar „Meškos miesto“ trilogija (kuri nagrinėja paauglystės problemas, patyčias ir sporto pasaulio užkulisius). Visgi, tėvams rekomenduojama patiems įvertinti tematiką, nes autorius nevengia sudėtingų, psichologiškai sunkių temų.
Ar pagal jo knygas pastatyta filmų?
Taip, pagal daugelį jo knygų sukurti filmai ar serialai. Bene garsiausias yra švediškas filmas „Gyveno kartą Uvė“ (A Man Called Ove) ir amerikietiška adaptacija „Gyveno kartą Otas“ (A Man Called Otto) su Tomu Hanksu. Taip pat sukurti serialai pagal „Meškos miestą“ ir „Nerimastingus žmones“.
Kaip pasiruošti skaitymo procesui
Skaityti Fredriką Backmaną – tai tarsi leistis į terapinę kelionę. Štai keletas patarimų, kaip maksimaliai išnaudoti šį laiką. Pirmiausia, neskubėkite. Jo knygos nėra skirtos „prarijimui“ per vieną vakarą. Kiekvienas dialogas, kiekvienas personažo vidinis monologas turi prasmę. Leiskite sau pajusti personažų skausmą, jų džiaugsmą ir jų kvailus sprendimus. Backmanas dažnai naudoja pasikartojančias frazes, kurios pradžioje gali atrodyti erzinančiai, bet vėliau tampa atpažįstamu autoriaus braižu.
Taip pat rekomenduojama susirasti ramią vietą, kurioje galėtumėte susikaupti. Nors jo tekstai lengvai skaitomi, temos, kurias jis nagrinėja, reikalauja emocinio įsitraukimo. Neišsigąskite, jei skaitydami pajusite poreikį padėti knygą į šalį ir šiek tiek pagalvoti apie savo paties gyvenimą – tai yra tikrasis Backmano knygų poveikis. Autorius tarsi kviečia jus į dialogą su savimi.
Jei jaučiate, kad norite dar labiau pasinerti į jo pasaulį, galite po kiekvienos knygos pasidomėti autoriaus interviu ar knygų aptarimais. Jis dažnai aiškina, kodėl pasirinko būtent tokią istorijos pabaigą ar kodėl tam tikri personažai pasielgė vienaip ar kitaip. Tai suteikia papildomų spalvų suprantant jo kūrybinį procesą.
Kodėl Backmanas palieka tokį didelį įspaudą skaitytojų širdyse
Galutinis atsakymas į klausimą, kodėl mes visi taip mylime šį švedų autorių, greičiausiai slypi jo tiesmukuose teiginiuose apie meilę. Backmanas nebijo būti sentimentalus. Jis nevengia sakyti, kad mes visi esame pažeidžiami, kad mes visi kartais meluojame sau ir kad mes visi trokštame būti suprasti. Jo knygose nėra toksiško pozityvumo. Jis nedalina pigių patarimų, kaip gyventi. Jis tiesiog sako: „Taip, gyvenimas yra sunkus ir dažnai nesąžiningas, bet kartais mes turime vieni kitus, ir to pakanka“.
Šis nuoširdumas yra itin retas šiandienos literatūroje, kurioje vis dažniau dominuoja cinizmas arba išdailintas tobulumas. Backmanas yra kitoks – jis yra tas draugas, kuris atsisės šalia jūsų, kai viskas griūva, ir ne bandys pataisyti pasaulį, o tiesiog išklausys ir leis pasijusti mažiau vienišiems. Būtent dėl šios priežasties skaitytojai visame pasaulyje grįžta prie jo knygų vėl ir vėl, skaitydami jas kelis kartus ir kiekvieną kartą atraddami vis naujų prasmių.
Nesvarbu, ar esate knygų graužikai, ar knygą į rankas paimate tik per atostogas, Fredriko Backmano kūryba turi didelę tikimybę tapti ta literatūra, kurią prisiminsite ir po daugelio metų. Jo personažai turi savybę „įsikurti“ atmintyje ir vis iškilti gyvenimiškose situacijose. Galbūt, pamatę nepatenkintą kaimyną, prisiminsite Uvę, o pamatę kažką keisto – pagalvosite apie Britą Mari. Tai yra literatūros galia, o Backmanas ja naudojasi meistriškai, padėdamas mums geriau suprasti mus supantį pasaulį ir žmones, kurie jį kartu su mumis dalinasi.
