Kiekvienais metais, ypač artėjant tamsiajam rudens sezonui ar ieškant aštresnių pojūčių savaitgalio vakarui, milijonai žiūrovų visame pasaulyje ieško filmų, kurie priverstų jų širdis plakti greičiau. Siaubo žanras kine egzistuoja jau daugiau nei šimtmetį, tačiau diskusijos apie tai, kas iš tiesų yra baisiausia, niekada nenutyla. Vieniems didžiausią siaubą kelia paranormalūs reiškiniai, dvasios ir demonai, kitiems – psichologiniai trileriai, kuriuose patys baisiausi monstrai slypi sergančiame žmogaus prote, o dar kiti negali pakęsti vadinamųjų netikėto išgąsčio momentų. Nors kino kritikų ir pačių žiūrovų nuomonės dažnai išsiskiria, mokslininkai ir tyrėjai nusprendė į šį subjektyvų klausimą pažiūrėti objektyviai ir pasitelkti biologinius žmogaus kūno rodiklius. Naujausi moksliniai tyrimai atskleidė, kad baimę iš tiesų galima tiksliai išmatuoti, o gauti rezultatai nustebino ne vieną prisiekusį siaubo filmų entuziastą. Pasitelkus modernias širdies ritmo stebėjimo technologijas ir išanalizavus šimtų žmonių reakcijas, pavyko sudaryti itin objektyvų baisiausių kino juostų sąrašą, kuris griauna seniai nusistovėjusius mitus apie tai, kas labiausiai stingdo kraują gyslose.
Kaip matuojamas baimės lygis kine?
Norint suprasti, kuris filmas yra pats baisiausias, nepakanka vien tik po seanso apklausti žiūrovų ar remtis internetinėmis recenzijomis. Žmonių baimės slenkstis yra be galo skirtingas: tai, kas vienam sukelia panikos ataką ar verčia užsidengti akis, kitam gali pasirodyti netgi nuobodu ar juokinga. Būtent todėl analitikai, kuriantys kasmetinį baimės indeksą, pasirinko visiškai kitokį, moksliškai pagrįstą metodą. Jie pakvietė šimtus savanorių ir prijungė juos prie kliniškai patvirtintų širdies ritmo monitorių, kol šie specialiose tamsiose salėse su puikia garso izoliacija ir dideliais ekranais žiūrėjo dešimtis populiariausių bei geriausiai kritikų įvertintų siaubo filmų.
Tyrimo metu buvo nuolat stebimi ir analizuojami keli pagrindiniai žmogaus fiziologijos rodikliai, kurie geriausiai atspindi kūno patiriamą stresą, nerimą ir staigų išgąstį:
- Vidutinis širdies ritmas (BPM): Ramybės būsenoje suaugusio žmogaus širdis plaka apie 64 dūžius per minutę. Tyrėjai fiksavo, kaip šis skaičius keičiasi viso filmo metu. Kuo didesnis vidurkis, tuo stipresnė ir pastovesnė įtampa išlaikoma ekrane viso siužeto metu.
- Širdies ritmo šuoliai (Jump Scares): Tai yra momentiniai širdies ritmo pikai. Kai dėl netikėto garso, tamsos ar ekrane išnyrančio objekto žiūrovo širdis staiga pradeda plakti kur kas greičiau, neretai pasiekdama net 130 ar daugiau dūžių per minutę. Tai rodo tiesioginį adrenalino išsiskyrimą organizme.
- Širdies ritmo kintamumas (HRV): Šis kiek sudėtingesnis rodiklis matuoja laiko intervalus tarp atskirų širdies dūžių. Žemesnis HRV rodo, kad žiūrovas patiria nuolatinį stresą, įtampą ir lėtą baimės augimą, kuris itin būdingas kokybiškiems psichologinio siaubo filmams.
Moksliškai patvirtinti baisiausi visų laikų filmai
Atlikus išsamius matavimus ir išanalizavus tūkstančius valandų surinktų medicininių duomenų, paaiškėjo įdomus faktas – modernūs siaubo filmai fiziologiškai gąsdina kur kas labiau nei klasikinės juostos. Nors tokie kino šedevrai kaip legendinis „Egzorcistas“ (The Exorcist), „Švytėjimas“ (The Shining) ar „Svetimas“ (Alien) kino istorijoje užima neabejotinai garbingiausią vietą, šiuolaikiniai režisieriai kur kas geriau išmano garso dizaino ir vizualinių efektų neuropsichologiją, priverčiančią žiūrovo širdį dirbti visu pajėgumu nuo pat pirmųjų filmo minučių.
„Sinister“ (Grėsmingas) – nepralenkiamas įtampos lyderis
Pagal daugelį klinikinių matavimų, režisieriaus Scotto Derricksono 2012 metų filmas „Sinister“ (Grėsmingas) daugelį metų išlaikė pačio baisiausio filmo titulą. Eksperimento metu paaiškėjo, kad žiūrovų vidutinis širdies ritmas šio filmo metu pakilo net iki 86 dūžių per minutę, o tai yra daugiau nei 34 procentais aukščiau ramybės būsenos. Filme pasakojama istorija apie rašytoją, kuris savo naujuose namuose palėpėje randa senas vaizdajuostes, kuriose užfiksuotos kraupios ištisų šeimų žmogžudystės. Ši juosta išsiskiria ne tik puikiai parinktu, disonansiniu ir kraują stingdančiu garso takeliu, bet ir meistriškai augančia, slogia įtampa, visiškai neleidžiančia žiūrovui atsipalaiduoti.
„Host“ (Prijungti) – pandemijos fenomenas, šokiravęs mokslininkus
Vienas didžiausių tyrimo netikėtumų buvo visiškai mažo biudžeto nepriklausomas britų filmas „Host“, sukurtas 2020 metais, pačiame pasaulinės COVID-19 pandemijos ir karantinų įkarštyje. Filmas, kuris trunka vos mažiau nei valandą ir yra nuo pradžios iki galo nufilmuotas per populiarią „Zoom“ vaizdo skambučių platformą, sugebėjo pakelti žiūrovų vidutinį širdies ritmą iki neįtikėtinų 88 dūžių per minutę, taip aplenkdamas net „Sinister“. Tai tapo puikiu įrodymu, kad stipriam baimės jausmui sukelti nereikia dešimčių milijonų dolerių biudžetų ar sudėtingų, brangių kompiuterinės grafikos efektų. „Host“ virtuoziškai išnaudoja socialinės izoliacijos baimę ir mūsų kasdienių technologijų pažeidžiamumą, sukurdamas klaustrofobišką, nepatogią ir itin realistišką siaubo patirtį.
„Skinamarink“ ir „Insidious“ (Tūnąs tamsoje) – ekstremalūs baimės pikai
Jei kai kurie filmai puikiai išlaiko nuolatinę, sekinančią įtampą, kiti pasižymi tokiais stipriais, meistriškai sukonstruotais netikėtais momentais, kad žiūrovų širdys tiesiogine to žodžio prasme šoka iš krūtinės. Šioje specifinėje maksimalaus išgąsčio kategorijoje neabejotinas lyderis yra Jameso Wano filmas „Insidious“ (Tūnąs tamsoje). Viena konkreti šio filmo scena privertė savanorių širdies ritmą staiga šoktelėti net iki 133 dūžių per minutę. Kitas labai svarbus paminėjimo vertas pavyzdys yra eksperimentinis, keistas ir itin atmosferiškas filmas „Skinamarink“, pasirodęs visai neseniai. Jis tyrimo metu pasižymėjo pačiu mažiausiu širdies ritmo kintamumu (HRV), kas moksliškai reiškia absoliutų, sekinantį psichologinį stresą ir gilaus nerimo būseną, iš kurios smegenys negali ištrūkti visą seanso laiką.
Psichologinis siaubas prieš „Jump Scare“: kas veikia geriau?
Kino kūrėjai per dešimtmečius ištobulino įvairias technikas, siekdami efektyviausiai išgąsdinti savo auditoriją. Šis tyrimas taip pat leido iš arčiau pažvelgti ir palyginti, kaip visiškai skirtingi baimės kūrimo mechanizmai veikia tą patį žmogaus kūną ir smegenis. Iš esmės galima išskirti du pagrindinius siaubo kūrimo būdus, kurie akivaizdžiai atsispindi ir fiziologiniuose žmogaus matavimuose.
- Atmosferinis ir psichologinis siaubas: Tokie kritikų numylėti filmai kaip „Hereditary“ (Paveldėtas), „The Babadook“ (Babadukas) ar „Midsommar“ (Saulės kultas) remiasi labai gilia, lėtai bręstančia egzistencine baime, trauma, sielvartu ir nežinomybe. Žiūrovų širdies ritmo pikai šių filmų metu gali ir nebūti patys aukščiausi, tačiau tyrėjai pastebi neįprastai ilgai besitęsiantį žemą HRV lygį. Smegenys siunčia signalus, kad kažkas yra labai negerai, ir žiūrovai jaučia nuolatinį nerimą, tarsi būtų mirtinai pavojingoje, klampioje situacijoje, iš kurios tiesiog negalima pabėgti.
- Dinamiškas siaubas su gausybe „Jump Scares“: Komerciniai hitai, tokie kaip „The Conjuring“ (Išvarymas), „It“ (Jis) ar „Smile“ (Šypsena), plačiai naudoja netikėtumo faktorių ir staigų stimulą. Visiškoje tyloje staiga pasigirstantis kurtinantis garsas, klyksmas ar prieš pat veidą ekrane iššokantis monstras akimirksniu sukelia masinę adrenalino bangą. Šie filmai pasižymi labai drastiškais širdies ritmo svyravimais, todėl po peržiūros žiūrovai dažnai jaučiasi tiesiog fiziškai išsekę, lyg po geros treniruotės sporto salėje.
Nors socialiniuose tinkluose ir diskusijose žiūrovai dažnai teigia, jog būtent lėtas psichologinis siaubas juos veikia labiau, lieka mintyse ir neleidžia miegoti naktimis, objektyvūs širdies ritmo matuokliai rodo ką kita. Mūsų biologinis kūnas kur kas audringiau, sunkiau ir intensyviau reaguoja į primityvų, staigų išgąstį. Tai natūraliai užprogramuotas žmogaus organizmo „kovok arba bėk“ instinktas, paveldėtas iš tolimiausių senovės protėvių, siekiant apsisaugoti nuo staiga užpuolančių plėšrūnų gamtoje.
Kodėl žmonės apskritai mėgsta būti gąsdinami?
Sveiko proto žmogui gali pasirodyti visiškai paradoksalu, kad milijonai žmonių savanoriškai perka kino bilietus, moka pinigus už prenumeratas tam, jog kelias valandas patirtų milžinišką stresą, prakaituotų, klyktų ir jaustų baimę. Tačiau evoliuciniai psichologai ir neurologai šiam fenomenui turi labai aiškų paaiškinimą. Siaubo filmų žiūrėjimas sukelia tikrą cheminių medžiagų audrą žmogaus smegenyse. Intensyvaus išgąsčio metu į kraują dideliais kiekiais išsiskiria adrenalinas, endorfinai ir dopaminas.
Kadangi mūsų evoliucionavusios smegenys kartu su racianaliuoju mąstymu labai greitai suvokia, kad mes iš tiesų esame visiškai saugioje aplinkoje (minkštame kino salės krėsle ar ant sofos savo namuose su spragėsiais), po kiekvieno staigaus baimės šuolio iškart seka labai intensyvus palengvėjimo ir savotiškos euforijos jausmas. Būtent šis kontrastas tarp mirtinos baimės ir visiško saugumo sukelia malonumą.
Be to, kokybiški siaubo filmai atlieka ir labai svarbią psichologinio katarsio, t. y. apsivalymo, funkciją. Mūsų modernus, kasdienis gyvenimas yra pilnas realių, bet sunkiai apčiuopiamų nerimo šaltinių: nuolatinių finansinių problemų, infliacijos, socialinio spaudimo, darbo streso, geopolitinių krizių. Stebėdami konkretų, fokusuotą ir fiktyvų siaubą ekrane, mes trumpam pamirštame savo tikras, buitines problemas ir perkeliam visą vidinį nerimą į kontroliuojamą, numatomą formatą. Kuomet filmas baigiasi ir prasideda titrai, žiūrovas pasąmoningai jaučiasi išgyvenęs didelį „pavojų“ ir išsaugojęs gyvybę, o tai suteikia emocinį išsikrovimą ir gilią ramybę po seanso.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar siaubo filmų žiūrėjimas gali turėti neigiamų pasekmių fizinei sveikatai?
Daugumai sveikų, suaugusių žmonių siaubo filmai nekelia jokio tiesioginio pavojaus. Tai tiesiog dar vienas visiškai saugus būdas patirti trumpalaikį adrenalino antplūdį. Tačiau asmenims, turintiems diagnozuotų širdies problemų, kenčiantiems nuo chroniškai aukšto kraujospūdžio ar turintiems labai sunkių klinikinių nerimo sutrikimų, gydytojai paprastai rekomenduoja vengti itin intensyvių siaubo filmų. Staigūs ir stiprūs širdies ritmo šuoliai tokiais atvejais gali išprovokuoti nepageidaujamas ir pavojingas fizines reakcijas.
Kuris filmas kino istorijoje turi daugiausia netikėto išgąsčio („jump scare“) momentų?
Nors moksliniai tyrimai labiau orientuojasi į patiriamos baimės kokybę ir biologinį organizmo atsaką, o ne vien tik į išgąsčių kiekį, statistika rodo, kad tokiuose filmuose kaip „The Haunting in Connecticut 2: Ghosts of Georgia“ užfiksuota net daugiau nei 30 staigaus išgąsčio momentų. Visgi tyrėjai pabrėžia, kad per didelis, besaikis tokių momentų kiekis nebeduoda norimo efekto – ilgainiui jis tiesiog atbukina žiūrovo pojūčius ir širdies ritmas visiškai nustoja reaguoti taip audringai, kaip seanso pradžioje.
Kodėl seni ir pripažinti siaubo filmai šiuolaikiniam žiūrovui dažnai atrodo mažiau baisūs?
Tai lemia kelios labai aiškios priežastys. Pirma, labai sparčiai keičiasi technologijos – šiuolaikinis skaitmeninis garso dizainas ir fotorealistiniai vizualiniai efektai yra kur kas labiau įtraukiantys nei tai, kas buvo prieinama prieš 40 metų. Antra, senesnių klasikinių filmų sugalvoti siužeto posūkiai, kameros kampai ir gąsdinimo technikos per dešimtmečius buvo tiek kartų nukopijuoti popkultūroje, kad tapo nuspėjamomis klišėmis, kurioms šiuolaikinių žiūrovų smegenys jau yra atsparios.
Ar vaikai ir paaugliai gali žiūrėti modernius, intensyvius siaubo filmus?
Visi siaubo filmai turi griežtus amžiaus cenzus ir rekomendacijas visiškai ne be reikalo. Mažų vaikų ir net ankstyvųjų paauglių centrinė nervų sistema bei gebėjimas kritiškai atskirti ekraninę realybę nuo fikcijos dar tik formuojasi. Vaikų psichologijos tyrimai vieningai rodo, kad ankstyvame amžiuje patirtas stiprus, neapdorotas išgąstis žiūrint tokius filmus gali palikti gilias traumas, sukelti ilgalaikes fobijas tam tikriems objektams, provokuoti sunkius miego sutrikimus ar lėtinius naktinius košmarus.
Kaip technologijos keičia baimės patirtį ekranuose
Klinikiniai širdies ritmo tyrimai kino teatruose yra tik maža pradžia to, kaip modernus mokslas ir pažangiausios technologinės inovacijos vis giliau integruojasi į pramogų ir kino pasaulį. Kino pramonė nestovi vietoje ir nuolat ieško inovatyvių būdų, kaip peržengti tradicinio, plokščio ekrano ribas ir padaryti vartotojo patirtį dar labiau interaktyvią ir stingdančią kraują. Pavyzdžiui, virtualios realybės (VR) technologijos, kurios dar visai neseniai atrodė kaip tolima ateitis, jau dabar leidžia žiūrovui ne tiesiog stebėti siaubą iš šono, bet pačiam tapti jo epicentru. Kai virtuali aplinka tave apsupa visu 360 laipsnių kampu, o tamsus, klaikus garsas sklinda tiesiogiai į ausis iš visų įmanomų pusių, baimės lygis išauga eksponentiškai, o eksperimentus atliekančių mokslininkų širdies ritmo matuokliai fiksuoja iki šiol kino industrijoje dar neregėtus rodiklius.
Nepriklausomi kūrėjai ir didžiosios studijos taip pat po truputį pradeda eksperimentuoti su gyvais biometriniais žiūrovų duomenimis. Rinkoje jau atsiranda bandomieji interaktyvūs filmai ir inovatyvūs vaizdo žaidimai, kurių siužetas realiu laiku prisitaiko prie vartotojo patiriamo streso lygio ir pulso. Jei išmani sistema pamato, kad žmogus per daug atsipalaidavo, o jo pulsas krito iki ramybės būsenos, dirbtinio intelekto algoritmas automatiškai parenka intensyvesnį, baisesnį garso takelį ar sugeneruoja visiškai netikėtą vizualinį gąsdinimo elementą, kurio kitoje peržiūroje net nebūtų. Ir atvirkščiai – jei jutikliai pastebi, kad žiūrovas artėja prie pavojingos panikos ribos ir jo širdis nebeatlaiko įtampos, filmo ritmas gali būti laikinai sulėtintas.
Ne mažiau svarbus ir inžinerinis garso dizaino tobulėjimas, kuris evoliucionuoja neįtikėtinu greičiu. Tokios sistemos kaip „Dolby Atmos“ ir kitos erdvinio garso inovacijos leidžia sukurti maksimaliai trikdančią, apčiuopiamą atmosferą, kurioje garsas veikia žiūrovo pasąmonę dar ilgai prieš pasirodant bet kokiam fiziniam vaizdui ekrane. Specialiai naudojami žemo dažnio garsai, vadinamieji infragarsai, kurių žmogaus ausis net negali sąmoningai išgirsti, tačiau visas kūnas juos jaučia kaip nepaaiškinamą, diskomfortą keliančią vibraciją. Būtent jie yra tikslingai programuojami siekiant sukelti nepaaiškinamą nerimo, panikos ir artėjančios grėsmės jausmą. Taigi, tampa akivaizdu, kad šiuolaikiniai kino kūrėjai jau seniai nebesikliauja vien tik pigaus kraujo klanų ar maskaradinių kaukių rodymu – jie tampa tikrais žmogaus psichologijos, anatomijos ir neurobiologijos manipuliatoriais, kurių pagrindinis tikslas yra sukurti kuo stipresnę, moksliškai išmatuojamą fizinę reakciją visiškai saugioje pramogų aplinkoje.
