Daugelis iš mūsų užaugo žiūrėdami spalvingus animacinius filmus ir vartydami adaptuotas knygeles, kuriose Hansas Kristianas Andersenas pristatomas kaip magiškų, šviesių ir laimingų istorijų kūrėjas. Mums įprasta manyti, kad „Undinėlė“ išteka už princo, o „Sniego karalienė“ yra istorija tik apie seserišką meilę. Tačiau atsivertus originalius 19-ojo amžiaus tekstus, skaitytoją neretai ištinka šokas. Tikrosios, nepagražintos Anderseno pasakos yra persmelktos skausmo, fizinių kančių, religinio fanatizmo ir mirties, kuri dažnai pateikiama kaip vienintelė galima išsigelbėjimo forma. Šis kontrastas tarp to, ką mes manome žiną, ir to, ką autorius iš tiesų parašė, atveria duris į gilesnį, tamsesnį ir psichologiškai sudėtingesnį literatūros pasaulį, kuris iš tiesų gali gąsdinti ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius.
Istorinis kontekstas: kodėl 19-ojo amžiaus pasakos buvo tokios žiaurios?
Norint suprasti, kodėl Anderseno kūryboje tiek daug šiurpių detalių, būtina pažvelgti į laikmetį, kuriame jis gyveno. 19-asis amžius Danijoje, kaip ir visoje Europoje, buvo radikaliai kitoks nei mūsų laikai. Mirtis buvo nuolatinė kasdienybės palydovė – vaikų mirtingumas buvo didelis, ligos dažnai nepagydomos, o gyvenimo sąlygos atšiaurios. Todėl literatūra, net ir skirta vaikams (nors Andersenas visada pabrėžė, kad rašo ir tėvams), negalėjo ignoruoti šių realijų.
Be to, pats Hansas Kristianas Andersenas buvo itin sudėtinga asmenybė. Jis kentė nuo gilios vienatvės, nerimo, hipochondrijos ir nelaimingų meilių. Jo pasakos dažnai atspindėjo jo paties vidines traumas ir socialinę atskirtį. Skirtingai nei Broliai Grimai, kurie rinko tautosaką, Andersenas kūrė autorines pasakas, įpindamas į jas savo asmenines neurozes ir griežtą religinį auklėjimą. Jo kūryboje kančia dažnai yra būtina sąlyga sielos išganymui, o tai šiuolaikiniam sekuliariam skaitytojui gali atrodyti kaip sadizmas.
„Undinėlė“: fizinis skausmas ir tragiška pabaiga
Vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip stipriai populiarioji kultūra iškraipė originalą, yra pasaka „Undinėlė“. Disnėjaus versijoje Arielė praranda balsą, bet mainais gauna kojas ir galiausiai laimingai išteka už princo. Originalioje Anderseno versijoje sandoris su jūrų ragana yra kur kas brutalesnis ir turi siaubingą kainą.
Originale pabrėžiama, kad kiekvienas žingsnis, kurį Undinėlė žengs savo naujomis kojomis, jai kels nepakeliamą skausmą, tarsi ji „vaikščiotų aštriais peiliais“ ar stiklo šukėmis. Ji nuolat kraujuoja, tačiau privalo šokti princui, slėpdama savo agoniją šypsena. Tai galingas pasiaukojimo ir fizinės kančios vaizdinys, kurio animacijoje neliko nė kvapo.
Dar labiau šokiruoja pabaiga. Princas veda kitą moterį, manydamas, kad ji jį išgelbėjo. Undinėlei gresia pavirsti jūros puta (mirti be sielos). Jos seserys atneša jai durklą, kurį gavo iš raganos mainais į savo plaukus, ir pasako, kad ji išsigelbės tik tuo atveju, jei nužudys princą ir jo kraujas aptaškys jos kojas – tuomet jos vėl taps uodega. Undinėlė atsisako žudyti mylimąjį ir pasirenka mirtį, virsdama oro dukra. Nors tai suteikia jai šansą įgyti nemirtingą sielą per gerus darbus (kas truks 300 metų), tai vis tiek yra savižudybės ir tragiškos nevilties istorija, o ne romantinė komedija.
„Raudoni bateliai“: tuštybė ir amputacija
Jei „Undinėlė“ yra liūdna, tai pasaka „Raudoni bateliai“ primena šiuolaikinį siaubo filmą. Tai istorija apie mergaitę Karen, kuri taip pamilsta savo raudonus batelius, kad apsiauna juos net eidama į bažnyčią. Tai 19-ojo amžiaus kontekste buvo laikoma didžiule nuodėme ir tuštybės apraiška. Bausmė už šią tuštybę yra neproporcingai žiauri.
Užburti bateliai priverčia Karen šokti be sustojimo. Ji negali jų nusiauti, šoka per dienas ir naktis, per erškėčius ir akmenis, kol jos kojos tampa kruvinos žaizdos. Galiausiai, negalėdama pakęsti kančios, ji nušoka pas budelį. Čia pasaka pasiekia kulminaciją:
- Karen paprašo budelio ne nukirsti galvą, bet nukirsti jai kojas su raudonais bateliais.
- Budelis įvykdo prašymą – nukerta pėdas.
- Tačiau nukirstos pėdos su bateliais toliau šoka ir nušokuoja į mišką.
- Karen gauna medines kojas ir ramentus, tačiau kaskart, kai bando eiti į bažnyčią, jai kelią pastoja jos pačios šokančios, kraujuojančios pėdos.
Ši istorija yra brutalus perspėjimas apie nuolankumą ir religinį paklusnumą. Šiuolaikiniam skaitytojui vaizdinys apie amputuotas, savarankiškai šokančias galūnes sukelia ne moralinį pakylėjimą, o tikrą šiurpą.
Socialinė kritika ir mirtis kaip išsivadavimas
Anderseno pasakose dažnai sutinkamas motyvas, kad mirtis yra geriausia išeitis vargšams ir kenčiantiems. Pasaka „Mergaitė su degtukais“ yra vienas liūdniausių kūrinių vaikų literatūroje. Tai nėra pasaka su stebuklingais išsigelbėjimais. Tai realistinis pasakojimas apie vaiką, mirštantį nuo hipotermijos Naujųjų metų išvakarėse, kol turtingieji švenčia šiltuose namuose.
Mergaitės vizijos, kurias ji mato uždegdama degtukus – kepta žąsis, eglutė, mylima močiutė – yra tik haliucinacijos prieš mirtį. Kai ryte žmonės randa sušalusį vaiko kūnelį, pasakotojas teigia, kad „ji iškeliavo į džiaugsmą“. Andersenas čia naudoja mirtį kaip gailestingą aktą, išvaduojantį vaiką iš skurdo ir bado. Tai stipri socialinė kritika, tačiau tėvams dažnai sunku paaiškinti vaikams, kodėl pasaka baigiasi pagrindinės herojės mirtimi.
Kitos mažiau žinomos, bet šiurpios detalės
Be populiariausių pasakų, Anderseno bibliografijoje gausu ir kitų tamsių momentų:
- „Šešėlis“: Tai psichologinis trileris apie mokslininką, kurio šešėlis atsiskiria, tampa žmogumi, perima jo gyvenimą ir galiausiai nurodo nužudyti savo buvusį šeimininką. Tai istorija apie tamsiosios asmenybės pusės (šešėlio) pergalę prieš gėrį.
- „Laukinės gulbės“: Norėdama išgelbėti brolius, Eliza turi plikomis rankomis rinkti dilgėles ir jas mindyti, kol jos rankos tampa pūslėtos ir degte dega. Be to, ji turi eiti į kapines naktį, kur vaiduokliai ir raganos valgo numirėlių mėsą.
- „Istorija apie motiną“: Motina, norėdama susigrąžinti mirusį vaiką, paaukoja savo akis (išverkia jas) ir savo ilgus juodus plaukus (atiduoda senelei). Galiausiai Mirtis parodo jai dvi ateitis – vieną laimingą, kitą pilną skausmo – ir motina, nežinodama, kuri lemtis skirta jos vaikui, pati paprašo Mirties nusinešti vaiką į Dievo karalystę, kad jis išvengtų galimos kančios žemėje.
Psichologinis poveikis: baimė kaip edukacinė priemonė
Kodėl Andersenas rašė tokius baisius dalykus? Reikia suprasti, kad jo tikslas nebuvo tiesiog gąsdinti. Jis tikėjo, kad per kančią žmogus tobulėja, o per baimę vaikai išmoksta moralės. Jo pasakos dažnai veikia kaip „šoko terapija“. Vaizduodamas fizinį skausmą ir mirtį, jis bandė įdiegti krikščioniškąsias vertybes – nuolankumą, atjautą ir pasiaukojimą.
Tačiau šiuolaikinė psichologija į tai žiūri kitaip. Tai, kas 19-ajame amžiuje buvo laikoma moraline pamoka (pvz., Karen kojų nukirtimas kaip bausmė už puikybę), šiandien gali būti traktuojama kaip traumuojanti patirtis vaikui, kuriam dar sunku atskirti metaforą nuo realybės. Originalios Anderseno pasakos yra perpildytos kaltės jausmo – veikėjai dažnai baudžiami už menkiausius nusižengimus.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Ar originalios Anderseno pasakos tinkamos šiuolaikiniams vaikams?
Tai priklauso nuo vaiko amžiaus ir jautrumo. Mažamečiams vaikams (iki 7-8 metų) originalios versijos gali būti per daug baisios ir nesuprantamos. Vyresniems vaikams jas galima skaityti, tačiau būtina aptarti perskaitytą turinį, paaiškinti istorinį kontekstą ir simboliką. Daugelis leidėjų šiandien siūlo adaptuotas versijas, kurios yra „saugesnės“.
Kodėl Disnėjus ir kiti kūrėjai taip stipriai pakeitė pasakų pabaigas?
Amerikietiška popkultūra orientuota į laimingas pabaigas („happy end“) ir optimizmą, kuriame gėris visada nugali blogį, o herojai gauna atpildą šiame gyvenime, o ne pomirtiniame. Anderseno originalus fatalizmas ir krikščioniškas kančios aukštinimas komerciškai yra mažiau patrauklūs ir sunkiau parduodami masinei auditorijai.
Kuri Anderseno pasaka laikoma pačia baisiausia?
Dauguma literatūros kritikų ir skaitytojų sutinka, kad „Raudoni bateliai“ yra viena iš šiurpiausių dėl grafinio amputacijos vaizdavimo ir negailestingos bausmės vaikui. Taip pat psichologiškai labai sunki yra „Istorija apie motiną“.
Ar Andersenas nekentė vaikų?
Ne, Andersenas nemėgo vaikų, bet tai nereiškia, kad jis jų nekentė. Jis dažnai jautėsi nepatogiai jų draugijoje ir pykdavo, kai jį vadindavo „vaikų rašytoju“. Jis pabrėždavo, kad rašo visiems. Jo pasakos buvo būdas bendrauti su pasauliu, išreiškiant savo paties vaikišką pažeidžiamumą ir suaugusiojo egzistencinį nerimą.
Anderseno palikimo vertė šiuolaikiniame pasaulyje
Nepaisant visų šiurpių detalių ir kraupių scenarijų, Hansas Kristianas Andersenas išlieka vienu genialiausių pasakotojų istorijoje. Jo kūrybos nereikėtų visiškai atmesti ar cenzūruoti vien dėl to, kad ji neatitinka šiuolaikinių „sterilių“ vaikų auklėjimo standartų. Originalios pasakos moko mus apie emocinį atsparumą, apie tai, kad gyvenime būna ne tik džiaugsmas, bet ir liūdesys, praradimas ir skausmas.
Skaityti originalų Anderseną – tai leistis į kelionę po sudėtingą žmogaus psichiką. Tai galimybė kalbėtis su vyresniais vaikais apie sunkias temas: mirtį, pasiaukojimą, socialinę nelygybę ir pasekmes. Užuot slėpę šias temas, galime naudoti Anderseno tekstus kaip saugią erdvę (juk tai „tik pasaka“) diskutuoti apie tai, kas gąsdina. Galbūt nereikia vaikui prieš miegą skaityti apie nukirstas kojas, tačiau paaugliui ar suaugusiajam šios istorijos atveria grožį, slypintį melancholijoje, ir primena, kad net ir didžiausioje tamsoje žmogus ieško šviesos ir prasmės.
