Kiekvienas iš mūsų vaikystėje girdėjo istoriją apie mergaitę su raudona kepuraite, kuri nešė senelei pyragėlių, sutiko miške vilką, buvo apgauta, bet galiausiai išgelbėta narsaus medžiotojo. Ši pasaka tapo neatsiejama Vakarų kultūros dalimi, simbolizuojančia vaikišką naivumą, pavojų ir laimingą pabaigą. Tačiau ar kada susimąstėte, kad versija, kurią skaitome savo vaikams prieš miegą, yra tik smarkiai redaguotas, „sterilizuotas“ variantas? Istorikai ir tautosakos tyrinėtojai, nagrinėjantys šios pasakos ištakas, atskleidžia kur kas tamsesnį ir brutalesnį naratyvą. Originaliose liaudies pasakojimų versijose nėra jokio medžiotojo, o istorijos pabaiga ir detalės yra tokios šiurpios, kad šių laikų tėvai vargu ar išdrįstų jas pasakoti savo atžaloms. Pasinerkime į tamsųjį mišką ir išsiaiškinkime, ką iš tikrųjų slepia Raudonkepuraitės legenda.
Pirmasis užrašytas variantas: jokios laimingos pabaigos
Nors pasaka žodine forma gyvavo šimtmečius, vieną pirmųjų literatūrinių versijų 1697 metais užrašė prancūzų rašytojas Šarlis Pero (Charles Perrault). Jo knygoje „Motulės Žąsies pasakos“ istorija apie Raudonkepuraitę buvo skirta ne tiek vaikams, kiek Prancūzijos karaliaus dvaro aukštuomenei. Pero siekė ne tik papasakoti istoriją, bet ir pamokyti jaunas merginas.
Šarlio Pero versijoje nėra jokio medkirčio ar medžiotojo, kuris atskubėtų į pagalbą. Pasaka baigiasi tuo momentu, kai vilkas suėda senelę, o vėliau, apgavęs mergaitę, suėda ir pačią Raudonkepuraitę. Istorija baigiasi mirtimi. Rašytojas pabaigoje prideda eiliuotą moralą, kuriame perspėja jaunas paneles saugotis „vilkų“ – žavių, bet pavojingų vyrų, kurie tykoja jų miegamuosiuose ar gatvėse. Čia vilkas yra akivaizdi seksualinio grobuonies metafora, o pati pasaka – griežtas įspėjimas apie prarastą nekaltybę ir pasekmes, kurios laukia pasidavus gundymams.
Broliai Grimai ir medžiotojo atsiradimas
Versija, kurią dauguma žinome šiandien, atsirado kur kas vėliau – XIX amžiuje, kai vokiečių tautosakos rinkėjai broliai Grimai (Jacob ir Wilhelm Grimm) perrašė pasaką. 1812 metais išleistoje jų versijoje atsiranda esminis pokytis – laiminga pabaiga. Grimai, suprasdami, kad jų auditorija vis dažniau tampa vidurinės klasės šeimos su vaikais, nusprendė sušvelninti žiaurią atomazgą.
Jų versijoje pro šalį einantis medžiotojas išgirsta knarkimą, įtaria negera ir, radęs miegantį vilką, prapjauna jam pilvą. Iš pilvo gyvos ir sveikos iššoka tiek senelė, tiek Raudonkepuraitė. Įdomu tai, kad į vilko pilvą jos prikrauna akmenų, todėl pabudęs žvėris bando bėgti, bet nuo svorio krenta ir nugaišta. Šis elementas buvo pasiskolintas iš kitos populiarios pasakos „Vilkas ir septyni ožiukai“. Būtent Grimų dėka Raudonkepuraitė tapo istorija apie nepaklusnumą (neik viena į mišką), bausmę ir atpirkimą, o ne tragiška drama be vilties.
Šiurpi tiesa: kanibalizmas ir kraujo ritualai
Tačiau pati kraupiausia tiesa slypi dar giliau – žodinėje tradicijoje, kuri egzistavo Prancūzijos ir Italijos kaimuose prieš pasirodant Pero ir Grimų knygoms. Tautosakos tyrinėtojai atrado versijas, žinomas kaip „Senelės istorija“, kuriose detalės yra šokiruojančios.
Šiose senosiose versijose vilkas dažnai yra ne paprastas žvėris, o bzou – vilkolakis ar pabaisa. Kai mergaitė atvyksta į senelės namus, vilkas jau būna nužudęs senutę. Čia prasideda pati baisiausia dalis: vilkas mėsą sudeda į sandėliuką, o kraują supila į vyno butelį. Kai „Raudonkepuraitė“ (kuri liaudies pasakose dažnai neturėjo šio vardo) atvyksta, ji yra alkana. Apsimetęs senele, vilkas pasiūlo jai pasivaišinti „mėsa ir vynu“.
Mergaitė, pati to nežinodama, įvykdo kanibalizmo aktą – suvalgo savo senelės kūną ir išgeria jos kraują. Kai kuriose versijose netgi pasirodo katė ar paukštis, kuris bando ją įspėti: „Gėda tau, tu valgai savo močiutės kūną!“, bet vilkas nutildo gyvūną, sviesdamas į jį klumpę.
Adatų ir segtukų kelias
Dar vienas įdomus senųjų pasakojimų elementas – pasirinkimas kryžkelėje. Vilkas paklausia mergaitės, kuriuo keliu ji eis: „Adatų keliu“ ar „Segtukų keliu“? Tai buvo tiesioginė nuoroda į kaimo moterų amatą – siuvimą. Tuo metu jaunos merginos dažnai mokėsi siuvėjos amato, o pasakos buvo pasakojamos dirbant bendruomenėje, verpiant ar siuvant. Šis pasirinkimas simbolizavo mergaitės brandą ir gyvenimo kelio pasirinkimą.
Striptizas ir savarankiškas išsigelbėjimas
Skirtingai nei brolių Grimų versijoje, kur mergaitė yra pasyvi auka, senojoje liaudies tradicijoje herojė yra kur kas gudresnė. Kai vilkas (vilkolakis) liepia jai gultis į lovą, jis pirmiausia pareikalauja nusirengti. Mergaitė klausia, kur dėti kiekvieną drabužį (prijuostę, liemenę, sijoną), o vilkas atsako: „Meski į ugnį, tau jų daugiau neprireiks“. Tai akivaizdžiai simbolizuoja senojo „aš“ atsisakymą ir artėjančią mirtį arba seksualinę iniciaciją.
Tačiau pati pabaiga senosiose versijose yra stulbinanti savo feminizmu. Supratusi, kad guli lovoje su pabaisa, mergaitė nesulaukia medžiotojo. Ji pasinaudoja gudrybe. Ji pasako vilkui, kad jai skubiai reikia į tualetą (gamtos reikalų atlikti). Vilkas nenori jos išleisti ir siūlo tai padaryti lovoje, bet ji reikalauja išeiti į lauką. Vilkas pririša virvę jai prie kojos, kad ji nepabėgtų. Išėjusi į kiemą, mergaitė nupjauna virvę, pririša ją prie slyvos medžio ar tvoros ir pabėga namo. Šioje versijoje ji išsigelbsti pati, pasitelkusi savo protą ir drąsą, o ne pasikliaudama vyriška jėga.
Ką simbolizuoja raudona spalva?
Raudonos kepuraitės (arba gobtuvo) simbolika taip pat yra daugiasluoksnė ir interpretuojama įvairiai:
- Brandos ženklas: Raudona spalva tautosakoje dažnai siejama su menstruacijomis ir moters lytine branda. Mergaitės kelionė į mišką simbolizuoja perėjimą iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį.
- Nuodėmė ir pavojus: Krikščioniškoje simbolikoje raudona gali reikšti nuodėmę ar aistrą, taip pat perspėjimą apie pavojų.
- Gyvybė ir saulė: Senojoje mitologijoje raudonas apsiaustas galėjo simbolizuoti saulę, kurią praryja naktis (vilkas), ir kuri vėl pateka ryte (išsilaisvinimas iš pilvo).
Skirtingos kultūros – tas pats naratyvas
Raudonkepuraitės istorija nėra unikali tik Europai. Panašios pasakos egzistuoja visame pasaulyje, o tai rodo universalų žmogaus baimių pobūdį. Pavyzdžiui, Kinijoje egzistuoja pasaka apie „Lon Po Po“ (Močiutę Vilkę), kurioje vilkas apsimeta senele, norėdamas apgauti tris seseris. Tačiau mergaitės pasirodo esančios gudrios ir įvilioja vilką į mirtinus spąastus, užkeldamos jį krepšiu į medį ir paleisdamos virvę.
Italijoje žinoma pasaka „Netikra močiutė“ (La finta nonna), kurioje taip pat vyrauja šiurpios detalės ir gudrus mergaitės pabėgimas. Visos šios variacijos rodo, kad pasaka tarnavo kaip svarbi edukacinė priemonė: ji mokė vaikus (ypač mergaites) būti atsargiems, nepasitikėti nepažįstamaisiais ir naudoti savo protą kovoje su stipresniu priešininku.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Siekdami geriau suprasti šios sudėtingos ir daugiasluoksnės pasakos istoriją, atsakome į keletą dažniausiai kylančių klausimų apie tikrąją Raudonkepuraitės kilmę.
Kokia yra pati seniausia žinoma Raudonkepuraitės versija?
Nors tiksli data nėra žinoma dėl žodinės perdavimo tradicijos, manoma, kad pasakos šaknys siekia XI amžių. Viena ankstyviausių užrašytų poemų, panašių į šią istoriją, yra kunigo Egberto iš Lježo kūrinys „Apie mergaitę, apsaugotą nuo vilkiukų“, datuojamas apie 1023 metus. Tačiau ten mergaitę išgelbsti raudona krikšto tunika, kuri atbaido žvėris.
Kodėl broliai Grimai pakeitė pabaigą?
XIX amžiaus pradžioje Europoje keitėsi požiūris į vaikus ir auklėjimą. Broliai Grimai, norėdami, kad jų pasakų rinkiniai būtų komerciškai sėkmingi ir tinkami „padorioms“ šeimoms, pašalino seksualines užuominas ir žiaurų kanibalizmą, įterpdami laimingą pabaigą su didvyrišku gelbėtoju, kas atitiko to meto patriarchalinę moralę.
Ar tikrai Raudonkepuraitė valgė savo senelę?
Taip, daugelyje senųjų prancūzų ir italų liaudies versijų (pvz., „Senelės istorija“) yra scena, kurioje vilkas apgaulės būdu priverčia mergaitę valgyti senelės mėsą ir gerti jos kraują. Tai buvo siaubo elementas, skirtas pabrėžti vilko žiaurumą ir situacijos beviltiškumą.
Ką reiškia „adatų ir segtukų kelias“?
Tai metafora, naudota senosiose versijose. Vilkas klausdavo mergaitės, kuriuo keliu ji eis. „Adatų kelias“ ir „segtukų kelias“ simbolizavo kasdienį moterų darbą ir pasirinkimus. Kai kuriose interpretacijose tai taip pat siejama su ilgesniu, bet saugesniu, arba trumpesniu, bet pavojingu gyvenimo keliu.
Liaudies pasakos evoliucija šiuolaikiniame pasaulyje
Šiandien Raudonkepuraitės istorija ir toliau transformuojasi. Psichologai, rašytojai ir kino kūrėjai nuolat perkuria šį naratyvą, ieškodami naujų prasmių. Nuo siaubo filmų, kuriuose Raudonkepuraitė pati tampa vilkolakių medžiotoja, iki feministinių interpretacijų, kur ji atsisako aukos vaidmens be jokios vyrų pagalbos – pasaka gyvuoja, prisitaikydama prie laikmečio vertybių.
Suvokimas, kad po nekaltu vaikišku fasadu slypi archajiška, krauju ir instinktais persmelkta drama, suteikia šiai istorijai visiškai kitokį svorį. Tai priminimas, kad senosios pasakos nebuvo sukurtos migdyti vaikus – jos buvo sukurtos tam, kad pažadintų budrumą ir paruoštų žiauriai realybei, kuri tykojo už saugaus kaimo ribų. Tad kitą kartą, kai matysite raudoną gobtuvą iliustracijoje, prisiminkite, kad po juo slepiasi tūkstantmečius skaičiuojanti kova dėl išlikimo.
