Retai kada Lietuvos literatūros padangėje nutinka toks įvykis, kuris priverstų diskutuoti ne tik literatūros kritikus ar užkietėjusius bibliofilus, bet ir tuos žmones, kurie knygyną aplanko vos kartą per metus. Būtent tokį efektą sukėlė Beno Lastausko knyga, tapusi tikru kultūriniu fenomenu ir socialinių tinklų sensacija. Jei pastaruoju metu lankėtės knygų mugėje ar tiesiog naršėte internete, tikriausiai pastebėjote, kad šis vardas linksniuojamas visur – nuo rimtų kultūrinių laidų iki ironiškų „memų“ Instagram platformoje. Tačiau kas slypi už šio staigaus populiarumo? Ar tai tik geras rinkodaros triukas, ar visgi knyga atliepia tam tikrą, ilgą laiką ignoruotą visuomenės nervą? Norint suprasti šį ažiotažą, reikia pažvelgti giliau nei tik į spalvingą viršelį.
Beno Lastausko fenomenas: nuo Instagram istorijų iki bestselerio
Prieš pradedant analizuoti pačią knygą, būtina suprasti autoriaus kontekstą. Benas Lastauskas daugelį metų buvo žinomas kaip vienas ryškiausių Lietuvos turinio kūrėjų, savo sekėjus linksminęs specifiniu, neretai „marozišku“ humoru, kandžia ironija ir taikliais pastebėjimais apie Vilniaus naktinį gyvenimą, santykius bei šiuolaikinio jaunimo tuštybę. Jo kuriamas personažas – dažnai su sportiniu kostiumu ir greitais akiniais – tapo tam tikra socialine satyra.
Perėjimas nuo trumpų vaizdo įrašų ir tekstų socialiniuose tinkluose prie popierinės knygos daugeliui atrodė kaip natūralus, bet kartu ir rizikingas žingsnis. Skeptikai abejojo, ar „Instagram“ formatas gali būti sėkmingai perkeltas į literatūrinį kūrinį. Tačiau būtent čia ir slypėjo sėkmės paslaptis – autorius nebandė tapti tuo, kuo nėra. Jis į literatūrą atnešė tą patį balsą, kurį tūkstančiai žmonių jau buvo pamilę internete.
Kodėl knyga „sprogo“ rinkoje?
Sėkmę lėmė keletas esminių faktorių, kurie susidėliojo į tobulą audrą:
- Identifikacija su skaitytoju: B. Lastauskas rašo apie tai, ką išgyvena tūkstančiai dvidešimtmečių ir trisdešimtmečių. Tai pasimatymai per „Tinder“, nepatogios situacijos baruose, santykių dramos ir egzistencinis nerimas, paslėptas po humoro kauke. Skaitytojai knygoje atpažįsta save arba savo draugus.
- Kalba be cenzūros: Knygoje gausu nenorminės leksikos, slengo ir gatvės kalbos. Nors kalbininkams tai gali kelti siaubą, skaitytojui tai sukuria autentiškumo jausmą. Veikėjai kalba taip, kaip realūs žmonės kalba Vilniaus gatvėse, o ne taip, kaip rašoma vadovėliuose.
- Kontr-kultūrinis požiūris: Knyga buvo pozicionuojama kaip kūrinys „tiems, kurie neskaito“. Tai genialus rinkodaros ėjimas, leidęs pasiekti auditoriją, kuri paprastai jaučia atmetimo reakciją „aukštajai“ literatūrai.
Rinkodara, kuri perrašė taisykles
Vienas įdomiausių šios sėkmės aspektų yra tai, kaip knyga buvo parduodama. Tradiciniai leidybos namai dažniausiai remiasi recenzijomis, knygų pristatymais bibliotekose ir interviu kultūrinėje spaudoje. B. Lastauskas nuėjo kitu keliu. Jis pasitelkė savo pagrindinį ginklą – socialinius tinklus.
Knygos reklaminė kampanija buvo paremta ne nuobodžiais aprašymais, o agresyviu, juokingu ir dažnai patį autorių pašiepiančiu turiniu. Jis kūrė vaizdo įrašus, kuriuose ironiškai giriasi savo „šedevru“, arba dalijosi piktų „heiterių“ komentarais kaip reklama. Tai sukūrė FOMO (angl. Fear of Missing Out – baimė kažką praleisti) efektą. Žmonės pirko knygą ne tik tam, kad ją perskaitytų, bet ir tam, kad galėtų ją nufotografuoti, įkelti į „Instagram“ ir būti bendro „judėjimo“ dalimi. Knyga tapo mados aksesuaru, bilietu į tam tikrą bendruomenę.
Turinio analizė: ar tai tikrai literatūra?
Šis klausimas sukėlė didžiausią susipriešinimą. Literatūros snobai ir kritikai dažnai į šį kūrinį žiūri pro pirštus, vadindami jį lėkštu, vulgariu ar neturinčiu išliekamosios vertės. Tačiau toks požiūris yra kiek trumparegiškas.
B. Lastausko tekstai, nors ir parašyti paprasta, gatvės kalba, dažnai slepia gana taiklias sociologines įžvalgas. Jis fiksuoja šiuolaikinio žmogaus vienatvę, vartotojiškos kultūros absurdiškumą ir nuolatinį norą pasirodyti geresniu nei esi. Tai savotiška šių laikų metraštininkystė. Jei Žemaitė aprašė XIX a. kaimo buitį, tai Lastauskas aprašo XXI a. miesto „džiungles“.
Knygos struktūra dažniausiai yra fragmentiška, primenanti trumpus epizodus ar dienoraščio įrašus, o tai puikiai tinka šiuolaikiniam skaitytojui, kurio dėmesio koncentracija yra sutrumpėjusi dėl nuolatinio naršymo telefonuose. Tai literatūra, pritaikyta „TikTok“ kartai – greita, konkreti, sukelianti emociją ir nereikalaujanti gilių literatūrinių analizių norint suprasti esmę.
Ką apie tai mano kritikai ir skaitytojai?
Nuomonės apie šią knygą išsiskyrė radikaliai, ir tai tik dar labiau pakurstė pardavimus.
Kritikų stovykla
Dalis literatūros ekspertų teigia, kad tokios knygos populiarumas rodo bendrą visuomenės kultūrinio lygio smukimą. Jie kritikuoja skurdų žodyną, keiksmažodžių gausą ir gylio trūkumą. Pasak jų, tai yra komercinis produktas, skirtas greitam vartojimui, o ne menas.
Skaitytojų ir gerbėjų stovykla
Tuo tarpu skaitytojai, ypač jaunesnioji karta, knygą giria už atvirumą. Daugeliui tai buvo pirmoji knyga per daugelį metų, kurią jie perskaitė nuo pradžios iki galo. Gerbėjai teigia, kad B. Lastauskas „nevynioja žodžių į vatą“ ir parodo gyvenimą tokį, koks jis yra, be dirbtinio pagražinimo, kuris būdingas daugeliui lietuviškų romanų. Jie vertina autoriaus gebėjimą pasijuokti iš savęs ir aplinkos.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Kadangi susidomėjimas knyga vis dar milžiniškas, pateikiame atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus tiems, kurie dar tik svarsto apie jos įsigijimą.
Apie ką tiksliai yra ši knyga?
Tai nėra vientisas romanas tradicine prasme. Tai greičiau trumpų istorijų, pastebėjimų, dialogų ir situacijų rinkinys, kuriame autorius per humoro ir ironijos prizmę nagrinėja šiuolaikinio jaunimo gyvenimo būdą, santykius, naktinį gyvenimą ir socialinių tinklų įtaką kasdienybei.
Ar knygoje daug keiksmažodžių?
Taip. Knyga parašyta naudojant nenorminę leksiką, slengą ir keiksmažodžius. Tai yra sąmoningas autoriaus pasirinkimas siekiant perteikti autentišką personažų kalbą ir emocijas. Jei esate jautrus tokiai kalbai, ši knyga gali būti ne jums.
Ar verta skaityti, jei nesu autoriaus sekėjas Instagram?
Nors sekėjams bus lengviau atpažinti tam tikrus kontekstus ir autoriaus stilių, knyga gali būti įdomi ir kaip savarankiškas kūrinys. Ji suteikia gana tikslų (nors ir satyrinį) vaizdą apie tai, kuo gyvena tam tikra visuomenės dalis, todėl gali būti įdomi ir kaip sociologinis pjūvis.
Kur galima įsigyti knygą?
Dėl didelio populiarumo knygą galima rasti visuose didžiuosiuose Lietuvos knygynuose bei internetinėse parduotuvėse. Taip pat ji dažnai būna prieinama knygų mugėse, kur pats autorius neretai dalina autografus.
Poveikis Lietuvos leidybos rinkai ir ateities perspektyvos
Beno Lastausko knygos sėkmė yra ne tik vieno autoriaus triumfas, bet ir signalas visai leidybos industrijai. Tai parodė, kad taisyklės keičiasi. Norint parduoti tūkstantinius tiražus, nebūtina laimėti nacionalinių premijų ar būti giriamam literatūros kritikų. Svarbiausia yra ryšys su auditorija ir gebėjimas kalbėti jai suprantama kalba.
Leidyklos, pamačiusios šį pavyzdį, vis drąsiau žiūri į turinio kūrėjus ir „influencerius“ kaip į potencialius autorius. Tai atveria duris naujai hibridinei literatūrai, kurioje susilieja skaitmeninis turinys ir spausdintas žodis. Nors kai kam tai gali atrodyti kaip literatūros „popso“ era, iš tiesų tai gali būti būdas pritraukti jaunąją kartą atgal prie knygų skaitymo. Juk žmogus, pradėjęs nuo lengvo, pramoginio turinio, vėliau gali pereiti ir prie sudėtingesnių kūrinių.
Galiausiai, ši knyga įrodė, kad Lietuvoje vis dar galima sukelti ažiotažą spausdintu žodžiu. Nesvarbu, ar knygą dievinate, ar jos nekenčiate, faktas lieka nepaneigiamas – ji privertė žmones kalbėti, diskutuoti ir, svarbiausia, skaityti. O tai, mažėjančio raštingumo ir dėmesio koncentracijos amžiuje, jau savaime yra laimėjimas. Artimiausiu metu bus įdomu stebėti, ar autorius sugebės išlaikyti šią bangą ir pasiūlyti kažką naujo, ar tai liks ryškiu, bet vienkartiniu literatūriniu fejerverku.
