Daugumai iš mūsų pasaka apie Raudonkepuraitę asocijuojasi su vaikyste, jaukiais vakarais ir pamokančia istorija apie tai, kodėl negalima kalbėtis su nepažįstamaisiais. Mintyse iškyla vaizdas: maža mergaitė neša pyragėlius sergančiai senelei, miške sutinka vilką, o galiausiai visus išgelbėja narsus medžiotojas. Tai versija, kurią mums skaitė tėvai ir kurią mes skaitome savo vaikams. Tačiau istorikai, folkloristai ir literatūros tyrinėtojai žino visai kitą tiesą. Originaliosios šios pasakos ištakos siekia laikus, kai istorijos buvo skirtos ne vaikams migdyti, o suaugusiesiems įbauginti ar perspėti. Pirmykštės pasakos versijos yra pripildytos smurto, kanibalizmo ir atviro seksualinio potekstės, kurios šiuolaikiniame pasaulyje priverstų tėvus pašiurpti ir neabejotinai būtų pažymėtos „N-18“ ženklu.
Brolių Grimų versija: saugus variantas, kurį žinome šiandien
Prieš neriant į tamsias istorijos gelmes, svarbu suprasti, iš kur atsirado mums įprasta versija. 19-ajame amžiuje vokiečių tautosakos rinkėjai broliai Grimai (Jacob ir Wilhelm Grimm) užrašė pasaką „Rotkäppchen“. Būtent jie į istoriją įvedė laimingą pabaigą ir moralinį elementą, pritaikytą to meto buržuazinei visuomenei.
Jų versijoje atsiranda medžiotojas (arba medkirtys), kuris, išgirdęs knarkimą, įeina į senelės namelį, prakerpa vilkui pilvą ir išvaduoja tiek senelę, tiek Raudonkepuraitę. Į vilko pilvą pridedama akmenų, ir žvėris nugaišta. Tai simbolizuoja gėrio pergalę prieš blogį ir tvarkos atkūrimą. Tačiau broliai Grimai šią istoriją smarkiai redagavo, siekdami ją paversti tinkama vaikų auklėjimui. Jie pašalino šiurpius elementus, kurie dominavo senesnėse versijose, ir pavertė pasaką didaktiniu pasakojimu apie paklusnumą tėvams.
Šarlis Pero ir tragiška 1697-ųjų pabaiga
Daugiau nei šimtmetį prieš brolius Grimus, prancūzų rašytojas Šarlis Pero (Charles Perrault) išleido savo pasakų rinkinį. Jo versija „Le Petit Chaperon Rouge“ yra seniausia užrašyta šios istorijos versija, ir ji gerokai skiriasi nuo tos, kurią žinome šiandien. Visų pirma – čia nėra jokio laimingo finalo.
Šarlio Pero pasakoje nėra medžiotojo. Vilkas paprasčiausiai suėda senelę, o po to, apgaule įviliojęs mergaitę į lovą, suėda ir pačią Raudonkepuraitę. Istorija tuo ir baigiasi. Autorius šią pasaką skyrė ne mažiems vaikams, o 17-ojo amžiaus Prancūzijos dvaro damoms ir paauglėms merginoms. Pasakos pabaigoje Pero netgi pridėjo eiliuotą moralą, kuriame perspėja „dailias merginas“ saugotis „švelnių vilkų“, kurie seka jas iki pat namų. Jo kontekste vilkas buvo ne miško žvėris, o metafora, reiškianti suvedžiotojus vyrus, kurie kėsinasi į moterų dorybę.
Šokiruojančios žodinės tradicijos: kanibalizmas ir „močiutės troškinys“
Tačiau net ir Šarlio Pero versija atrodo gana švelni, palyginus su tuo, kas šimtmečius sklido iš lūpų į lūpas Prancūzijos ir Italijos kaimuose. Liaudies pasakojimai, vėliau pavadinti „Senelės istorija“, neturėjo jokio raudono gobtuvo (šį atributą sugalvojo Pero), o pati mergaitė buvo tiesiog kaimo valstietė.
Šiose senosiose versijose vilkas (arba dažnai – vilkolakis ar baisuoklis) nužudo senelę, bet jos nesuėda iš karto. Jis paruošia iš jos kūno mėsą, o iš kraujo – vyną. Kai mergaitė atvyksta, vilkas, apsimetęs senele, pasiūlo jai vaišių. Nieko neįtarianti mergaitė valgo savo senelės kūną ir geria jos kraują. Tai vienas šiurpiausių folkloro motyvų, žinomas kaip kanibalizmo aktas.
Kai kuriose versijose pasirodo katinas, kuris tupi prie židinio ir šaukia: „Gėda! Tu valgai savo senelės kūną ir geri jos kraują!“. Už tai vilkas (arba pati mergaitė) dažniausiai užmuša katiną, nutildydamas tiesos balsą.
Striptizas ir pabėgimas
Kitas aspektas, kurį cenzūra visiškai ištrynė, yra seksualizuota scena miegamajame. Liaudies pasakose vilkas liepia mergaitei nusirengti drabužius vieną po kito ir mesti juos į ugnį, sakydamas: „Tau jų daugiau nebeprireiks“. Mergaitė klausia: „Kur dėti prijuostę?“, „Kur dėti liemenę?“, o vilkas kaskart atsako: „Mesk į ugnį, tau jos nebereiks“. Galiausiai mergaitė atsigula į lovą nuoga.
Įdomu tai, kad originaliose liaudies pasakose mergaitė dažnai nėra bejėgė auka. Supratusi, kad guli lovoje ne su senele, o su pabaisa, ji pasinaudoja gudrybe. Ji pasako vilkui, kad jai skubiai reikia į tualetą (gamtiniai reikalai buvo atliekami lauke). Vilkas nenoriai sutinka, bet pririša ją virve už kojos, kad ji nepabėgtų. Išėjusi į lauką, mergaitė nupjauna virvę, pririša ją prie medžio arba slyvos krūmo ir pabėga. Ši versija pabrėžia moters sumanumą ir gebėjimą savarankiškai išsigelbėti, be jokio medžiotojo pagalbos.
Adatų ir smeigtukų kelias: gyvenimo pasirinkimai
Dar vienas intriguojantis originalių pasakojimų elementas, kuris dingo šiuolaikinėse knygose, yra „adatų ir smeigtukų kelias“. Susitikęs mergaitę sankryžoje, vilkas dažnai paklausia: „Kuriuo keliu eisi – Adatų keliu ar Smeigtukų keliu?“. Tai buvo simbolinis pasirinkimas.
- Adatų kelias: Tradiciškai siejamas su siuvimu, buitimi, pareigomis ir moters, kaip namų šeimininkės, vaidmeniu.
- Smeigtukų kelias: Siejamas su drabužių segimu, puošimusi, o perkeltine prasme – su laisvesniu, galbūt net palaidu gyvenimo būdu.
Šis pasirinkimas atspindėjo merginos brendimo etapą ir socialinius lūkesčius. Pasirinkdama vieną ar kitą kelią, ji tarsi nulemdavo savo likimą. Vilkas paprastai bėga tuo keliu, kurio nepasirinko mergaitė, taip parodydamas, kad pavojus tyko visur, nepriklausomai nuo gyvenimo pasirinkimų.
Simbolinė Raudonkepuraitės prasmė
Kodėl būtent raudona kepuraitė? Šarlis Pero šią detalę įvedė neatsitiktinai. Raudona spalva folklore ir psichologijoje turi daugybę reikšmių. Tai kraujo, pavojaus, bet taip pat ir aistros, brandos bei seksualumo spalva.
Daugelis psichoanalitikų, tarp jų ir garsusis Bruno Bettelheimas, interpretavo šią pasaką kaip istoriją apie lytinį brendimą. Raudona kepuraitė simbolizuoja menstruacijų pradžią ir mergaitės virsmą moterimi. Išėjimas iš saugių namų į „mišką“ reiškia atsiskyrimą nuo tėvų globos ir susidūrimą su suaugusiųjų pasaulio pavojais. Vilkas šiame kontekste yra vyriško seksualumo, kuris jaunai merginai yra ir viliojantis, ir bauginantis, įsikūnijimas.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.) apie tikrąją pasakos versiją
Ar tikrai senosiose versijose nebuvo medžiotojo?
Taip, tai tiesa. Medžiotojo personažą 1812 m. įvedė broliai Grimai, pasiskolinę jį iš kitos pasakos („Vilkas ir septyni ožiukai“), kad sušvelnintų istoriją ir suteiktų jai laimingą pabaigą.
Ką reiškia „raudona kepuraitė“?
Iki Šarlio Pero (17 a.) versijos jokia raudona kepuraitė nebuvo minima. Tai autoriaus sugalvota detalė, kuri ilgainiui tapo neatsiejama pasakos dalimi, simbolizuojančia nuodėmę, brendimą arba išskirtinumą.
Ar pasaka paremta tikrais įvykiais?
Nors konkretaus vieno įvykio nėra, pasaka atspindi viduramžių Europos realijas. Tuo metu miškai buvo iš tiesų pavojingi dėl vilkų išpuolių (kurie kartais puldavo vaikus) bei plėšikų. Taip pat tuo metu buvo gajus tikėjimas vilkolakiais.
Kodėl originali versija buvo tokia žiauri?
Senosios pasakos nebuvo skirtos vaikų pramogai. Tai buvo įspėjamieji pasakojimai bendruomenei. Žiaurumas buvo būtinas elementas, norint įkalti į galvą pamoką: pasaulis yra pavojingas, o pasitikėjimas nepažįstamaisiais gali kainuoti gyvybę.
Kultūrinė evoliucija: kodėl mums vis dar reikia Vilko?
Nagrinėjant Raudonkepuraitės evoliuciją nuo liaudies pasakojimų apie kanibalizmą iki nupoliruotos „Disney“ stiliaus istorijos, matome, kaip keitėsi mūsų požiūris į vaikystę. Viduramžiais vaikai buvo traktuojami kaip maži suaugusieji, kurie privalo žinoti apie gyvenimo žiaurumus, kad išgyventų. Viktorijos epochoje ir vėliau vaikai tapo nekaltybės simboliais, kuriuos reikia saugoti nuo bet kokios informacijos apie smurtą ar seksualumą.
Nepaisant to, kad šiandieninė versija yra gerokai sušvelninta, jos esmė išlieka ta pati. Tai istorija apie naivumą ir plėšrūną, apie saugumo ribų peržengimą. Psichologai teigia, kad net ir baisios pasakos yra būtinos vaiko vystymuisi. Jos leidžia saugioje aplinkoje (klausantis pasakos iš tėvų lūpų) išgyventi baimę ir išmokti, kad net ir sudėtingiausiose situacijose įmanoma rasti išeitį – ar tai būtų gudrus pabėgimas, kaip senovės folklore, ar stiprus medžiotojas, kaip brolių Grimų versijoje.
Tad kitą kartą, kai skaitysite vaikams apie Raudonkepuraitę, prisiminkite, kad už šios nekaltos istorijos slepiasi šimtmečiai tamsių, kruvinų ir pamokančių paslapčių, kurios formavo Vakarų kultūros suvokimą apie pavojų ir moralę.
