Harukis Murakamis yra neabejotinai vienas žinomiausių šiuolaikinių Japonijos rašytojų, kurio kūryba peržengė geografines ir kultūrines sienas, tapdama pasauliniu fenomenu. Jo knygos – tai ne tik literatūra; tai specifinė būsena, į kurią panyra skaitytojas. Tai pasaulis, kuriame kasdienybė persipina su sapnais, katinai kalba, iš dangaus lyja žuvimis, o veikėjai ieško prasmės klausydamiesi senų džiazo plokštelių ir virdami makaronus. Daugelis literatūros kritikų ir gerbėjų sutaria, kad Murakamis sukūrė atskirą žanrą, kuriame Vakarų popkultūra organiškai susilieja su giliomis Rytų filosofijos ir vienatvės temomis. Pradėti pažintį su šiuo autoriumi gali būti baugu dėl jo bibliografijos gausos, tačiau yra keletas kūrinių, kurie laikomi esminiais norint suprasti jo unikalų stilių ir pasaulėžiūrą.
Skaityti Murakamį reiškia leistis į kelionę į pasąmonės gelmes. Jo veikėjai dažnai yra paprasti, niekuo neišsiskiriantys vyrai, kurie staiga įtraukiami į siurrealistinius įvykius, priverčiančius juos pervertinti savo egzistenciją. Nors autorius dažnai kritikuojamas dėl pasikartojančių motyvų, būtent tie motyvai sukuria jaukų, atpažįstamą ir hipnotizuojantį pasaulį. Jei dar nesate atsivertę nė vienos šio autoriaus knygos arba norite pagilinti savo žinias, šis gidas padės atrasti tuos kūrinius, kurie palieka ryškiausią pėdsaką.
Norvegų giria: nostalgijos ir praradimo elegija
Daugelis skaitytojų savo kelionę pradeda būtent nuo romano „Norvegų giria“. Tai knyga, kuri 1987 metais Japonijoje sukėlė tikrą „Murakamio karštinę“ ir pavertė autorių literatūros superžvaigžde. Įdomu tai, kad šis kūrinys yra vienas realistiškiausių autoriaus darbų. Čia beveik nerasite jam būdingo magiškojo realizmo, kalbančių gyvūnų ar paralelinių visatų. Tai gilus, skaudus ir be galo jautrus pasakojimas apie meilę, psichinę sveikatą ir augimą.
Istorija sukasi apie Toru Vatanabę, kuris, girdėdamas „The Beatles“ dainą „Norwegian Wood“, prisimina savo audringą jaunystę septintojo dešimtmečio Tokijuje. Knygoje meistriškai nagrinėjama savižudybės tema ir tai, kaip ji paveikia likusius gyvuosius. Toru blaškosi tarp dviejų moterų: emociškai nestabilios, praeities šešėliuose gyvenančios Naoko ir gyvybingos, nepriklausomos Midori. Ši knyga yra privaloma, nes ji atskleidžia Murakamio gebėjimą rašyti apie žmogiškuosius jausmus be metaforų priedangos. Tai odė jaunystės liūdesiui ir neišvengiamam laiko tekėjimui.
Prisukamo paukščio kronikos: kelionė į pasąmonės šulinį
Jei „Norvegų giria“ yra realistiškiausias kūrinys, tai „Prisukamo paukščio kronikos“ dažnai laikomos jo magnum opus – sudėtingiausiu ir ambicingiausiu darbu. Tai masyvus romanas, kuriame susipina detektyvinė intriga, istorinė atmintis ir siurrealizmas. Pagrindinis veikėjas Toru Okada meta darbą, praranda katiną, o vėliau dingsta ir jo žmona. Bandydamas išspręsti šias mįsles, jis susiduria su keisčiausių personažų galerija ir leidžiasi į metafizinę kelionę.
Šioje knygoje Murakamis įveda vieną svarbiausių savo simbolių – šulinį. Nusileidimas į sausą šulinį tampa metafora pasitraukimui į savo pasąmonę, siekiant rasti atsakymus, kurių nėra išoriniame pasaulyje. Be to, knygoje paliečiamos skaudžios Japonijos istorijos temos, susijusios su karu Mandžiūrijoje, kas suteikia kūriniui papildomo svorio ir gylio. Skaityti šią knygą – tai lyg sapnuoti ilgą, painų, bet neįtikėtinai įtraukiantį sapną, iš kurio nesinori pabusti. Ji reikalauja kantrybės, tačiau atlygis skaitytojui yra milžiniškas – tai vienas geriausių magiškojo realizmo pavyzdžių pasaulinėje literatūroje.
Kafka pakrantėje: likimas, mitai ir kalbantys katinai
Romane „Kafka pakrantėje“ Murakamio vaizduotė pasiekia visišką laisvę. Knygoje pinamos dvi lygiagrečios siužetinės linijos. Pirmoji pasakoja apie penkiolikmetį vaikiną, pasivadinusį Kafka, kuris pabėga iš namų norėdamas išvengti tėvo prakeiksmo (aliuzija į Edipo kompleksą) ir rasti savo dingusią motiną bei seserį. Antroji linija seka senuką Nakatą, kuris po vaikystėje patirtos keistos traumos prarado gebėjimą skaityti ir rašyti, tačiau įgijo dovaną kalbėtis su katinais.
Ši knyga yra tarsi galvosūkis, kurį kiekvienas skaitytojas gali išspręsti savaip. Joje gausu metaforų, nuorodų į Vakarų literatūrą ir muziką (nuo Bethoveno iki „Radiohead“), o realybė čia nuolat persipina su antgamtiniais reiškiniais. „Kafka pakrantėje“ yra puikus pasirinkimas tiems, kurie nori patirti „tikrąjį“ Murakamį – keistą, paslaptingą, kupiną simbolizmo, bet tuo pačiu emociškai rezonuojantį. Tai pasakojimas apie vienatvę, savęs paieškas ir tai, kaip praeitis mus formuoja, net jei bandome nuo jos pabėgti.
1Q84: Orwello distopija Murakamio stiliumi
Savo apimtimi ir užmoju romanas „1Q84“ yra monumentalus kūrinys. Pavadinimas yra tiesioginė nuoroda į George’o Orwello „1984-uosius“ (japonų kalba skaičius 9 tariamas kaip „kju“, angl. Q). Veiksmas vyksta 1984-ųjų Tokijuje, tačiau tai nėra tas pasaulis, kurį mes pažįstame – tai pasaulis su dviem mėnuliais danguje.
Knygoje pasakojama dviejų veikėjų – sporto instruktorės ir samdomos žudikės Aomamės bei matematikos mokytojo ir rašytojo Tengo – istorija. Jų likimai pamažu artėja vienas prie kito per religinių kultų, mistinių būtybių („Mažųjų žmonių“) ir iškraipytos realybės labirintą. Tai epinis pasakojimas apie meilę, tikėjimą ir fanatizmą. Nors knyga labai stora (dažnai leidžiama trimis tomais), Murakamio stilius toks įtraukiantis, kad puslapiai tiesiog tirpsta. Tai knyga tiems, kurie nori visiškai atsiriboti nuo realybės ir kelioms savaitėms apsigyventi alternatyviame Tokijuje.
Avies medžioklė: detektyvas be nusikaltimo
Ankstyvasis Murakamio kūrybos laikotarpis geriausiai atsiskleidžia knygoje „Avies medžioklė“. Tai trečioji „Žiurkės trilogijos“ dalis, tačiau ją galima skaityti ir kaip atskirą kūrinį. Tai savotiška noir detektyvo parodija, kurioje pagrindinis veikėjas yra priverstas ieškoti mistinės avies su žvaigžde ant nugaros. Jei jis jos neras, galingos dešiniosios politinės jėgos grasina sugriauti jo gyvenimą.
„Avies medžioklė“ yra puikus įvadas į autoriaus humorą ir absurdo jausmą. Čia jau matome visus elementus, kurie vėliau taps autoriaus vizitine kortele: paslaptinga mergina su ypatingomis galiomis (šiuo atveju – ausimis), vienišas herojus, kulinarijos aprašymai ir džiazo muzika. Tai dinamiška, keista ir labai „murakamiška“ knyga, kurią daugelis gerbėjų laiko viena jaukiausių jo bibliografijoje.
Ką bendro turi visos šios knygos?
Skaitant Haruki Murakamį, netrunka pastebėti tam tikrus pasikartojančius elementus, kurie sudaro jo literatūrinį DNR. Šie motyvai nėra atsitiktiniai – jie kuria saugų, pažįstamą pasaulį, į kurį skaitytojas sugrįžta kaip į namus:
- Vienatvė: Veikėjai dažniausiai yra vienišiai, tačiau jie dėl to nesikankina. Jų vienatvė yra estetiška, priimta kaip natūrali būsena.
- Muzika: Knygose nuolat skamba klasikinė muzika, džiazas arba rokas. Muzika dažnai veikia kaip portalas į prisiminimus ar kitus pasaulius.
- Katinai: Gyvūnai Murakamio pasaulyje yra tarpininkai tarp realybės ir anapusinio pasaulio. Jei knygoje dingsta katinas – laukite didelių pokyčių.
- Maistas: Paprasto maisto gaminimas ir valgymas aprašomas itin detaliai, suteikiant veikėjams inkarą chaotiškame pasaulyje.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK) apie H. Murakamio kūrybą
Pradedantiesiems skaitytojams dažnai kyla klausimų, kaip geriausia „vartoti“ šio autoriaus kūrybą. Štai keletas atsakymų į dažniausiai pasitaikančius klausimus.
1. Nuo kurios knygos geriausia pradėti?
Jei mėgstate realizmą ir meilės istorijas, pradėkite nuo „Norvegų girios“. Jei norite iškart nerti į magiškąjį realizmą ir keistenybes, rinkitės „Avies medžioklę“ arba „Kafka pakrantėje“.
2. Ar reikia skaityti knygas chronologine tvarka?
Nebūtinai. Dauguma Murakamio romanų yra savarankiški. Išimtis yra „Žiurkės trilogija“ („Klausyk vėjo dainos“, „1973-iųjų kiniškas biliardas“, „Avies medžioklė“ ir tęsinys „Šokis šokis šokis“), tačiau net ir jas galima skaityti atskirai, neprarandant pagrindinės esmės.
3. Kodėl Murakamio knygose tiek daug atvirų scenų?
Seksualumas Murakamio kūryboje dažnai naudojamas ne kaip erotika, o kaip būdas veikėjams užmegzti ryšį, pabėgti nuo vienatvės ar patirti egzistencinį sukrėtimą. Tai yra žmogiškosios prigimties dalis, kurią autorius tyrinėja be tabu.
4. Ar „1Q84“ nėra per sunki pradžiai?
Dėl savo apimties (apie 1000 puslapių) ji gali išgąsdinti. Nors tai puiki knyga, pradedančiajam ji gali pasirodyti kiek ištęsta. Geriau pirmiau perskaityti trumpesnį kūrinį, kad priprastumėte prie autoriaus stiliaus.
5. Ką daryti, jei nesuprantu pabaigos?
Tai visiškai normalu. Murakamis dažnai palieka pabaigas atviras interpretacijai. Svarbiausia yra ne konkretus atsakymas, o procesas ir jausmas, kurį knyga sukelia. Jo kūryba veikia sapno logika – ne viskas turi turėti racionalų paaiškinimą.
Kodėl Murakamio pasaulis įtraukia negrįžtamai
Harukio Murakamio fenomenas slypi ne sudėtinguose siužetuose ar literatūrinėse vingrybėse, o gebėjime kalbėti apie tai, kas slypi kiekvieno iš mūsų viduje – apie tuštumą, kurią bandome užpildyti, apie ilgesį to, ko niekada neturėjome, ir apie tylią viltį, kad kažkur anapus realybės yra prasmė. Jo knygos veikia raminančiai, nepaisant jose aprašomų keistenybių ar net žiaurumų. Tai literatūrinė meditacija.
Perskaičius bent vieną iš paminėtų knygų, pasaulis šiek tiek pasikeičia. Pradedate atidžiau klausytis lietaus barbenimo į langą, kitaip žiūrėti į gatvėje sutiktą katiną ar giliau susimąstyti virdami rytinę kavą. Murakamis moko mus priimti nežinomybę ir rasti grožį melancholijoje. Nesvarbu, ar pasirinksite „Norvegų girią“, ar „Prisukamo paukščio kronikas“, tai bus patirtis, kurią nešiositės su savimi visą gyvenimą. Tai nėra tiesiog knygos, kurias reikia perskaityti „dėl pliusiuko“; tai knygos, kurios tampa jūsų vidinio pasaulio dalimi.
