Yra knygų, kurios perskaitomos ir padedamos į lentyną rinkti dulkių, o yra tokių, kurios tampa gyvenimo palydovėmis, formuojančiomis mūsų pasaulėžiūrą ir vertybes. Viena ryškiausių pastarosios kategorijos atstovių – švedų gydytojo Axelio Munthe’s šedevras „Knyga apie San Mikelę“. Tai nėra tiesiog autobiografija ar memuarai; tai kūrinys, peržengiantis žanro ribas, kupinas mistikos, gilaus humanizmo, meilės gamtai ir subtilios ironijos. Nors knyga pirmą kartą išleista dar 1929 metais, jos populiarumas neblėsta iki šių dienų. Skaitytojus visame pasaulyje ji traukia ne tik kaip įtraukiantis pasakojimas apie vieno žmogaus svajonės išsipildymą Kaprio saloje, bet ir kaip filosofinis traktatas apie gyvenimo prasmę, mirtį ir nepalaužiamą viltį. Šiame straipsnyje detaliai išnagrinėsime, kodėl šis kūrinys tapo legenda ir kodėl jį būtina perskaityti kiekvienam, ieškančiam dvasinio peno.
Kas buvo paslaptingasis daktaras Axelis Munthe?
Norint suprasti knygos gylį, būtina susipažinti su jos autoriumi. Axelis Munthe (1857–1949) buvo neeilinė asmenybė – talentingas gydytojas, psichiatras, poliglotas, gyvūnų teisių gynėjas ir didis humanistas. Gimęs Švedijoje, jis didžiąją gyvenimo dalį praleido užsienyje, studijavo mediciną Prancūzijoje ir tapo jauniausiu medicinos daktaru tų laikų Paryžiuje.
Jo asmenybėje derėjo du, atrodytų, nesuderinami pasauliai: šaltas, racionalus mokslininkas ir jautrus, mistikai atviras svajotojas. Munthe buvo madingas gydytojas, kurio pacientų sąraše puikavosi Europos karališkųjų šeimų nariai ir aristokratai, tačiau jis niekada nepamiršo vargšų. Paryžiuje ir Romoje jis garsėjo tuo, kad gydydavo neturtinguosius nemokamai, o per Neapolio choleros epidemiją rizikavo savo gyvybe, gelbėdamas mirštančiuosius lūšnynuose.
Būtent ši dualistinė prigimtis – tarp prabangos ir skurdo, tarp mokslo ir tikėjimo stebuklais – suteikia „Knygai apie San Mikelę“ ypatingo žavesio. Autorius į savo gyvenimą žvelgia su didele saviironija, negailestingai kritikuodamas to meto aukštuomenės tuštybę ir medicinos ribotumą, tačiau kartu su begaline atjauta žvelgia į kenčiantį žmogų.
San Mikelės vila: svajonė ant imperatoriaus griuvėsių
Centrinė knygos ašis – tai pačios San Mikelės vilos statybos istorija. Dar būdamas jaunas studentas, Munthe atvyko į Kaprio salą ir pamilo apleistą koplyčią ant Anakaprio skardžio. Toje vietoje kadaise stovėjo Romos imperatoriaus Tiberijo vila. Munthe pasižadėjo sau, kad vieną dieną čia pastatys savo namus, atvirus saulei, vėjui ir jūros šviesai.
Knygoje aprašomas vilos kūrimo procesas yra daugiau nei architektoninė kronika. Tai dvasinė kelionė. Munthe stato namus be brėžinių, pasikliaudamas vietiniais meistrais ir savo intuicija. Jis atkasinėja senovės romėnų kolonas, marmuro fragmentus ir mozaikas, kurios tampa naujojo statinio dalimi. San Mikelė tampa simboliu – tai vieta, kurioje susitinka istorija ir dabartis, kur žmogaus dvasia bando pakilti virš kasdienybės.
Autorius rašė: „Mano namai turi būti atviri saulei ir vėjui bei jūros balsams – kaip graikų šventykla – ir šviesai, šviesai, šviesai visur!“ Ši filosofija atsispindi kiekviename knygos puslapyje, kur šviesa simbolizuoja tiesą ir gėrį, kovojantį su tamsa ir mirtimi.
Pagrindinės temos, kurios jaudina skaitytojus
„Knyga apie San Mikelę“ nėra vientisas romanas. Tai epizodų, prisiminimų ir apmąstymų rinkinys, kurį vienija autoriaus balsas. Keli pagrindiniai motyvai daro šį kūrinį nepavaldų laikui:
Meilė gyvūnams ir gamtosauga
Axelis Munthe buvo vienas pirmųjų savo laikmečio gamtosaugininkų. Knygoje gausu jautrių pasakojimų apie jo santykį su gyvūnais – nuo ištikimų šunų iki beždžionės, kurią jis laikė kaip naminį gyvūnėį. Ypač sukrečianti yra istorija apie Barbarosos kalną Kapryje. Sužinojęs, kad vietiniai gyventojai masiškai gaudo ir žudo migruojančius paukščius, Munthe nusipirko visą kalną, kad paverstų jį paukščių draustiniu. Jo požiūris į gyvūnus kaip į lygiaverčius Žemės gyventojus, turinčius sielą, šiandien yra dar aktualesnis nei prieš šimtą metų.
Mirtis kaip nuolatinė palydovė
Būdamas gydytojas, Munthe nuolat susidurdavo su mirtimi. Knygoje Mirtis dažnai personifikuojama, su ja vyksta nebyli kova. Tačiau autoriaus požiūris nėra pesimistinis. Jis moko priimti mirtį kaip natūralią gyvenimo dalį, kartu pabrėždamas eutanazijos (nors tuo metu šis terminas nebuvo vartojamas taip, kaip dabar) ir oraus išėjimo svarbą. Jo aprašymai apie darbą „La Salpêtrière“ ligoninėje Paryžiuje ar choleros nusiaubtame Neapolyje yra sukrečiantys savo realizmu ir kartu kupini gilaus gailestingumo.
Visuomenės kritika ir humoras
Nepaisant rimtų temų, knyga yra nepaprastai linksma. Munthe meistriškai šaiposi iš savo turtingų klienčių, kurios „serga“ nuoboduliu ir madingomis ligomis (pavyzdžiui, kolitu). Jo susitikimai su keisčiausiais personažais, absurdiškos situacijos medicinos praktikoje ir spalvingi Kaprio gyventojų portretai suteikia tekstui gyvumo. Tai puikus pavyzdys, kaip galima derinti gilią filosofiją su lengvu, ironišku pasakojimo stiliumi.
Kodėl verta skaityti šią knygą šiandien?
Gyvename technologijų ir nuolatinio skubėjimo amžiuje, todėl „Knyga apie San Mikelę“ gali tapti puikia terapija. Štai keletas priežasčių, kodėl šį kūrinį verta atsiversti būtent dabar:
- Pabėgimas į grožio pasaulį: Knyga nukelia į saulėtą Italiją, kvepiančią citrinmedžiais ir jūra. Tai puikus būdas „pakeliauti“ laiku ir erdve, pajusti Viduržemio jūros regiono dvasią.
- Vertybių perkainojimas: Munthe primena, kad tikroji laimė slypi ne turtuose ar socialiniame statuse, bet harmonijoje su gamta, kūryboje ir pagalboje kitiems.
- Įkvepianti drąsa: Autoriaus gyvenimas rodo, kad verta siekti savo svajonių, net jei jos atrodo neįgyvendinamos. Jo ryžtas pastatyti vilą ant uolos be jokių inžinerinių žinių įkvepia nebijoti iššūkių.
- Literatūrinis meistriškumas: Knyga parašyta turtinga, vaizdinga kalba. Tai nėra sausas faktų dėstymas; tai poezija prozoje, kurią malonu skaityti lėtai, mėgaujantis kiekvienu sakiniu.
Faktai ir mitai: kiek knygoje tiesos?
Skaitytojai dažnai klausia, kiek „Knygoje apie San Mikelę“ yra tikrovės, o kiek – autoriaus fantazijos. Pats Axelis Munthe niekada nepretendavo į dokumentinį tikslumą. Kritikai ir biografai sutinka, kad kai kurie įvykiai yra pagražinti arba chronologiškai sumaišyti vardan meninio efekto. Pavyzdžiui, pasakojimas apie stebuklingą sfinkso radimą jūros dugne yra apgaubtas paslapties, ir niekas tiksliai nežino, kaip egiptietiškas sfinksas atsirado vilos terasoje.
Tačiau šie netikslumai nemenkina knygos vertės. Kaip teigė pats autorius, jis norėjo parašyti knygą ne apie save, o apie gyvenimą. Emocinė tiesa čia yra svarbesnė už faktinę. Munthe sukūrė mitą, kuris tapo tikresnis už patį gyvenimą.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar San Mikelės vila egzistuoja iš tikrųjų ir ar galima ją aplankyti?
Taip, San Mikelės vila (Villa San Michele) yra reali vieta Anakapryje, Kaprio saloje, Italijoje. Šiandien ji veikia kaip muziejus ir yra viena lankomiausių vietų saloje. Lankytojai gali apžiūrėti sodus, paties Munthe surinktą antikvarinių vertybių kolekciją ir pasigrožėti nuostabia Neapolio įlankos panorama.
Kokia kalba buvo parašyta knyga?
Nors Axelis Munthe buvo švedas, „Knygą apie San Mikelę“ jis parašė angliškai („The Story of San Michele“). Knyga buvo išleista 1929 metais ir iškart tapo bestseleriu, vėliau išversta į dešimtis pasaulio kalbų, įskaitant lietuvių.
Ar tiesa, kad Axelis Munthe apako?
Taip, tai viena iš gyvenimo ironijų. Žmogus, kuris visą gyvenimą garbino šviesą ir kūrė namus saulei, senatvėje prarado regėjimą. Paskutinius gyvenimo metus jis praleido Švedijos karališkuosiuose rūmuose (buvo karaliaus Gustavo V asmeninis gydytojas ir draugas), tačiau jo širdis visada liko San Mikelėje.
Ar knyga tinka jauniems skaitytojams?
Knyga yra universali, tačiau dėl tam tikrų filosofinių temų, susijusių su mirtimi ir egzistencializmu, ji labiausiai rezonuoja su brandesnio amžiaus skaitytojais arba vyresnių klasių moksleiviais. Visgi, gyvūnų mylėtojams ji patiks nepriklausomai nuo amžiaus.
San Mikelės palikimas ir vilos lankymas šiandien
Šiandien „Knyga apie San Mikelę“ yra daugiau nei literatūros kūrinys – tai kultūrinis fenomenas, sujungęs Šiaurę ir Pietus, Švediją ir Italiją. Vilos sodai, kuriuos su tokia meile kūrė Munthe, pripažinti vienais gražiausių Italijoje. Jei kada nors turėsite galimybę nuvykti į Kaprio salą, neapsiribokite vien „Mėlynąja grota“ ar prabangiomis parduotuvėmis.
Pakilkite į Anakaprį, nueikite į San Mikelės vilą ir atsistokite prie garsiojo granitinio sfinkso, žvelgiančio į jūrą. Palietę jį (sakoma, kad tai neša sėkmę), prisiminkite daktarą, kuris tikėjo, kad siela yra nemirtinga, o grožis gali išgelbėti pasaulį. O kol kelionė dar tik planuose, paimkite į rankas šią legendinę knygą. Ji atvers langą į pasaulį, kuriame stebuklai vis dar įmanomi, o žmogiškumas yra didžiausia vertybė.
