Daugelis iš mūsų prisimena Michaelio Ende‘s kūrinį „Momo“ kaip žavią vaikystės pasaką apie mergaitę, vėžlį ir keistus vyrus pilkais kostiumais. Tačiau atsivertus šią knygą brandžiame amžiuje, ištinka keistas ir sukrečiantis suvokimas: tai nebuvo tik pasaka. Tai buvo pranašystė. 1973 metais parašytas kūrinys šiandien skamba taip, lyg autorius būtų numatęs XXI amžiaus epidemijas: nuolatinį skubėjimą, perdegimo sindromą, beprasmį vartotojiškumą ir gilaus žmogiškojo ryšio praradimą. Šiandieniniame pasaulyje, kuriame laikas tapo brangiausia ir labiausiai trūkstama valiuta, „Momo“ istorija tampa ne tik aktuali, bet ir gyvybiškai svarbi suaugusiems, ieškantiems atsakymo į klausimą: kur dingsta mano gyvenimas, kai bandau jį „sutaupyti“?
Laiko vagys ir modernioji „skubėjimo kultūra“
Knygos antagonistai – Pilkieji ponai – yra vieni geriausių visų laikų literatūrinių metaforų. Jie įtikina miesto gyventojus, kad laikas yra pinigai ir kad kiekviena sekundė, praleista „nenaudingai“ (bendraujant su draugais, rūpinantis seneliais, svajojant ar tiesiog nieko neveikiant), yra prarasta. Pilkieji ponai siūlo žmonėms atidaryti sąskaitas „Laiko taupomajame banke“. Skamba pažįstamai?
Šiuolaikinis suaugęs žmogus gyvena būtent pagal Pilkųjų ponų diktuojamas taisykles. Mes nuolat optimizuojame savo dienotvarkes, klausomės tinklalaidžių dvigubu greičiu, atsisakome gyvų susitikimų vardan greitų žinučių ir jaučiame kaltę, jei savaitgalį tiesiog ilsimės. Knygoje parodoma šiurpi tiesa: kuo daugiau laiko žmonės sutaupydavo, tuo mažiau jie jo turėdavo. Jų gyvenimas tapo pilkas, sterilus ir be džiaugsmo.
Suaugusiems ši knygos dalis veikia kaip veidrodis. Ji verčia susimąstyti:
- Ar mano noras būti produktyviam neatima iš manęs gebėjimo mėgautis procesu?
- Ar aš „taupau“ laiką, kad galėčiau jį panaudoti vėliau, ar tiesiog bėgu nuo dabarties?
- Ar mano efektyvumas netapo svarbesnis už mano žmogiškumą?
Momo supergalia: menas klausytis
Pagrindinė herojė Momo neturi jokių stebuklingų galių, pinigų ar įtakos. Ji neturi net namų, gyvena sename amfiteatre. Tačiau ji turi dovaną, kuri šiuolaikiniame pasaulyje yra tapusi didžiule retenybe – ji moka klausytis. Ir ji klausosi ne šiaip linkčiodama galva ar laukdama savo eilės kalbėti, kaip tai daro daugelis suaugusiųjų.
Knygoje rašoma, kad Momo klausėsi taip, jog „kvailiems žmonėms staiga šaudavo protingos mintys“. Ji sukurdavo erdvę, kurioje kitas žmogus galėdavo išgirsti pats save. Tai yra geriausia empatijos ir dėmesingo įsisąmoninimo (angl. mindfulness) pamoka.
Šiandien, kai mūsų dėmesys yra suskaldytas išmaniųjų telefonų pranešimų ir nuolatinio informacinio triukšmo, Momo gebėjimas būti „čia ir dabar“ su kitu žmogumi yra tai, ko labiausiai trūksta mūsų santykiams. Knyga primena, kad didžiausia dovana, kurią galime suteikti kitam – tai mūsų nedalomas laikas ir dėmesys. Tai pamoka tėvams, partneriams ir vadovams: tikrasis ryšys gimsta tyloje ir kantrybėje, o ne nuolatiniame patarimų dalinime.
Vėžlys Kasiopėja ir lėtumo paradoksas
Vienas įsimintiniausių knygos personažų yra vėžlys Kasiopėja, kuri gali matyti pusvalandį į ateitį ir bendrauja užrašais ant savo kiauto. Jos pagrindinis patarimas Momo, kai jos bėga nuo Pilkųjų ponų, yra paradoksalus: „Kuo lėčiau eisi, tuo greičiau ten atsidursi“.
Ši filosofija tiesiogiai prieštarauja mūsų intuityviam suvokimui, kad norint viską spėti, reikia skubėti. Tačiau psichologijoje ir vadyboje vis dažniau kalbama apie tai, kad skubėjimas sukelia klaidų, stresą ir tunelinį mąstymą, dėl kurio ilgalaikėje perspektyvoje sugaištame daugiau laiko taisydami pasekmes. Kasiopėjos išmintis suaugusiam skaitytojui primena apie strateginį lėtumą. Kartais reikia sustoti, kad pamatytumėme teisingą kryptį. Bėgimas aklai, net ir labai greitai, nenuveda niekur, išskyrus aklavietę.
Vartotojiškumas kaip laiko pakaitalas
Dar viena gąsdinamai tiksli M. Ende‘s įžvalga susijusi su vaikais ir žaislais. Knygoje aprašoma scena, kai Pilkieji ponai užverčia vaikus brangiais, sudėtingais žaislais, kurie nepalieka vietos vaizduotei (pavyzdžiui, lėlė, kurią reikia tik rengti ir pirkti jai priedus). Vaikai praranda gebėjimą žaisti patys, jie tampa vartotojais.
Suaugusiųjų pasaulyje tai atsispindi per kompulsyvų pirkimą ir daiktų kaupimą, bandant užpildyti vidinę tuštumą, atsiradusią dėl laiko ir prasmės trūkumo. Mes dirbame viršvalandžius (atiduodame savo laiką), kad nusipirktume daiktų, kuriais neturime laiko džiaugtis. „Momo“ parodo, kad tikrieji turtai yra ne materialūs objektai, o kūrybiškumas, bendruomeniškumas ir laisvė disponuoti savo laiku.
Laiko prigimtis pagal meistrą Horą
Knygos kulminacijoje Momo susitinka su laiko valdytoju meistru Hora. Jo paaiškinimas apie laiką yra gilus filosofinis traktatas:
„Laikas yra gyvenimas. O gyvenimas gyvena širdyje.“
Ši citata apibendrina visą kūrinio esmę. Laikas nėra fizinis dydis, kurį galima pamatuoti laikrodžiu. Laikrodis, pasak autoriaus, tėra mechanizmas, skaičiuojantis akimirkas, bet ne jų vertę. Viena valanda laukiant vėluojančio traukinio ir viena valanda su mylimu žmogumi astronomiškai yra vienodos trukmės, tačiau psichologiškai – visiškai skirtingos. Suaugusiems tai primena, kad gyvenimo kokybė matuojama ne nugyventų metų skaičiumi, o akimirkų, kurios privertė širdį plakti stipriau, kiekiu.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Jei svarstote apie „Momo“ skaitymą ar aptarimą su kitais, šie atsakymai padės geriau suprasti kontekstą.
-
Ar „Momo“ yra tinkama knyga tik vaikams?
Ne. Nors ji parašyta kaip pasaka, jos temos (vartotojiškumas, laiko vadyba, egzistencinė prasmė) yra geriau suprantamos suaugusiems. Vaikai mėgaujasi nuotykiu, o suaugusieji randa filosofinį gylį. -
Ką simbolizuoja Pilkieji ponai?
Jie simbolizuoja beasmenę biurokratiją, kapitalistinį spaudimą būti efektyviems bet kokia kaina ir vidinį balsą, kuris neleidžia mums atsipalaiduoti. Jie yra laiko vagys, kurie egzistuoja tik todėl, kad mes jiems leidžiame valdyti mūsų gyvenimus. -
Kuo ši knyga skiriasi nuo „Begalinės istorijos“?
Abu kūriniai yra to paties autoriaus Michaelio Ende’s. „Begalinė istorija“ fokusuojasi į vaizduotės galią ir savęs atradimą, o „Momo“ yra socialinė kritika, nukreipta į modernios visuomenės gyvenimo būdą ir laiko suvokimą. -
Ar knygoje pateikiami konkretūs patarimai, kaip valdyti laiką?
Ne tiesioginiai „laiko vadybos“ patarimai, bet vertybiniai. Pagrindinė pamoka – ne bandyti „sutaupyti“ laiką, o jį išgyventi. Knyga moko lėtumo, dėmesingumo ir prioritetų teikimo žmogiškajam ryšiui.
Kaip susigrąžinti savo laiką šiandien
Perskaičius „Momo“ suaugusiojo akimis, neįmanoma grįžti į senas vėžes be vidinio pasipriešinimo. Knyga mus kviečia tapti šių laikų revoliucionieriais – ne su ginklais, bet su ramybe. Pasipriešinimas Pilkiesiems ponams (ar tai būtų socialiniai tinklai, ar toksiška darbo kultūra) prasideda nuo paprastų veiksmų.
Tai gali būti sprendimas vakare išjungti telefoną ir tiesiog pasikalbėti su šeimos nariais. Tai gali būti leidimas sau sekmadienį nieko neveikti ir dėl to nesigraužti. Tai drąsa pasakyti „ne“ veikloms, kurios neduoda džiaugsmo, net jei jos atrodo naudingos ar pelningos. Michaelis Ende mums paliko žemėlapį, kaip ištrūkti iš amžino skubėjimo spąstų. Svarbiausia žinutė – laikas nėra išteklius, kurį reikia taupyti banke. Laikas yra pati gyvybė, ir ji teka tik tada, kai mes ją sąmoningai patiriame. Tad galbūt šiandien yra ta diena, kai verta sustoti, pažiūrėti į dangų ir, kaip vėžlys Kasiopėja, lėtai judėti savo tikslo link, mėgaujantis kiekvienu žingsniu.
