Daugeliui literatūros mylėtojų ir kritikų Johano Volfgango fon Gėtės tragedija „Faustas“ yra kur kas daugiau nei tiesiog privaloma mokyklinė lektūra ar dar viena dulkėta klasika lentynoje. Tai monumentalus kūrinys, kuris peržengia vienos epochos, vienos tautos ar vienos filosofinės krypties ribas. Nors nuo kūrinio pabaigos praėjo beveik du šimtmečiai, „Faustas“ išlieka gyvas, provokuojantis ir stebėtinai modernus tekstas, nagrinėjantis fundamentalius žmogaus egzistencijos klausimus. Kodėl būtent šis kūrinys, rašytas visą poeto gyvenimą, vis dar laikomas nepralenkiamu šedevru, su kuriuo lyginami visi kiti bandymai kalbėti apie žmogaus sielos gelmes? Atsakymas slypi ne tik genialioje eilėdaros formoje, bet ir universalioje žmogaus prigimties analizėje, kuri šiandienos technologijų ir neribotų galimybių pasaulyje skamba dar aštriau nei Gėtės laikais.
Visą gyvenimą kurtas opus magnum
Viena iš priežasčių, kodėl „Faustas“ pasižymi neįtikėtinu gyliu ir stilistine įvairove, yra ta, kad Gėtė jį rašė beveik šešiasdešimt metų. Kūrinys augo ir keitėsi kartu su pačiu autoriumi. Pradėtas jaunystėje, audringojo „Audros ir veržimosi“ (Sturm und Drang) laikotarpio įkarštyje, o baigtas likus vos keliems mėnesiams iki rašytojo mirties, šis tekstas tapo savotišku visos Europos kultūrinės raidos veidrodžiu. Jame susipina jaunatviškas maištas, klasicistinė branda, romantizmo ilgesys ir senatvės išmintis.
Skaitant „Faustą“, galima pastebėti, kaip keičiasi autoriaus požiūris į pasaulį. Pirmoji dalis, kurioje dominuoja asmeninė tragedija ir meilės linija su Margarita (Grechen), yra labiau prieinama, emocionali ir dramatiška. Tuo tarpu antroji dalis – tai plati, filosofinė, mitologinė ir politinė alegorija, kurioje Gėtė bando apibendrinti visą Vakarų civilizacijos istoriją. Tokia laiko ir temų amplitudė suteikia kūriniui unikalų svorį – tai nėra vieno momento nuotrauka, o greičiau viso gyvenimo panorama.
Faustiškoji dvasia: žmogus, kuris niekada nenurimsta
Pagrindinis veikėjas Henrikas Faustas tapo ne šiaip literatūriniu personažu, o kultūriniu archetipu. Terminas „faustiškasis žmogus“ apibūdina asmenybę, kurią valdo begalinis pažinimo troškulys, nepasitenkinimas esama padėtimi ir nuolatinis siekis peržengti savo galimybių ribas. Skirtingai nei viduramžių legendose, kur Faustas buvo tiesiog nusidėjėlis, pardavęs sielą už malonumus, Gėtės Faustas yra kur kas sudėtingesnis.
Jo sandėris su Mefistofeliu nėra paprastas pardavimas. Tai lažybos. Faustas yra įsitikinęs, kad joks žemiškas malonumas negali jo visiškai patenkinti. Jo garsioji frazė – „Sustok, akimirka žavinga!“ – tampa kertiniu lažybų akcentu. Faustas pasmerktas pralaimėti tik tada, jei pasijus visiškai laimingas, nurims ir nebenorės nieko daugiau siekti. Tai genialiai atspindi modernaus žmogaus būseną: mes nuolat bėgame, kuriame, griauname ir statome iš naujo, niekada negalėdami pasakyti „gana“. Būtent šis begalinis dinamiškumas daro Faustą herojumi, su kuriuo (nepaisant jo klaidų) tapatinasi Vakarų civilizacija.
Mefistofelis – blogis, kuris kuria gėrį
Negalima kalbėti apie šio kūrinio genialumą nepaminint vieno ryškiausių visų laikų literatūrinių antagonistų – Mefistofelio. Gėtė sugriovė stereotipinį velnio, kaip baisios, raguotos pabaisos, įvaizdį. Jo Mefistofelis yra intelektualus, ciniškas, šmaikštus ir, paradoksalu, žavingas. Jis prisistato kaip „dalis tos jėgos, kuri, nuolat norėdama blogo, nuolat daro gera“.
Ši dialektika yra viena stipriausių kūrinio filosofinių ašių. Gėtė parodo, kad blogis (arba neigimas, griovimas, abejonė) yra būtina pasaulio vystymosi sąlyga. Be Mefistofelio provokacijų ir pagundų Faustas būtų likęs dulkėtame kabinete. Velnias čia veikia kaip katalizatorius, išjudinantis veiksmą ir priverčiantis žmogų tobulėti, net jei tas tobulėjimas eina per klystkelius. Mefistofelio ironija ir aštrus protas dažnai tarnauja kaip visuomenės ydų kritika, todėl skaitytojas neretai pagauna save pritariantis velniui, o tai sukuria intriguojantį moralinį dviprasmiškumą.
Temų aktualumas XXI amžiuje
Nors „Faustas“ parašytas 18-19 a. sandūroje, jame nagrinėjamos problemos šiandien yra aktualesnės nei bet kada anksčiau. Gėtė, būdamas ne tik poetas, bet ir mokslininkas bei valstybės veikėjas, įžvelgė tendencijas, kurios dominuoja mūsų laikais:
- Mokslo ir etikos konfliktas: Faustas siekia pažinimo bet kokia kaina, nepaisydamas pasekmių. Tai tiesiogiai koreliuoja su šiuolaikiniais debatais apie dirbtinį intelektą, genų inžineriją ar branduolinę energiją. Ar turime teisę daryti viską, ką galime padaryti?
- Ekologija ir gamtos pajungimas: Antrojoje dalyje Faustas imasi grandiozinių inžinerinių projektų – sausina pelkes, keičia kraštovaizdį, siekdamas sukurti rojų žemėje, tačiau tai sukelia ir destrukciją (senukų Filemono ir Baukidės žūtis). Tai pranašiškas žvilgsnis į industrinę revoliuciją ir žmogaus poveikį klimatui.
- Ekonomika ir infliacija: Antrojoje dalyje Mefistofelis sugalvoja popierinių pinigų idėją, kad išgelbėtų imperiją nuo bankroto, sukeldamas trumpalaikį klestėjimą ir vėlesnį chaosą. Tai stebėtinai tiksli modernios finansų sistemos satyra.
Meninė forma ir vertimo iššūkiai
„Fausto“ meninė vertė slypi ne tik idėjose, bet ir formoje. Gėtė virtuoziškai keičia eiliavimo stilius. Nuo liaudies dainų paprastumo (Gretchen dainos) iki didingų hegzametrų, nuo kandžių satyrinių eilių iki gilių filosofinių monologų. Kiekvienas personažas, kiekviena scena turi savo unikalų ritmą ir toną.
Tai paverčia „Faustą“ vienu sunkiausiai verčiamų kūrinių. Skaityti jį originalo kalba – tai mėgautis vokiečių kalbos muzikalumu ir talpumu. Tačiau net ir vertimuose (lietuvių kalba turime puikių vertimų, pavyzdžiui, A. Churgino) atsiskleidžia Gėtės gebėjimas derinti aukštąjį stilių su žemuoju, tragediją su komedija. Kūrinys nėra monotoniškas; tai tarsi teatras teatre, kuriame Walpurgijos nakties siautulys keičia intymias išpažintis.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar būtina perskaityti abi „Fausto“ dalis?
Dauguma skaitytojų geriau žino pirmąją dalį, kurioje pasakojama Margaritos tragedija. Ji yra labiau linijinė ir dramatiška. Tačiau norint suprasti tikrąjį Gėtės užmojį ir filosofinį gylį, antroji dalis yra būtina. Joje Fausto kelionė išsiplečia nuo asmeninių norų iki socialinės veiklos, politikos ir estetikos.
Kuo Gėtės „Faustas“ skiriasi nuo kitų legendų apie Faustą?
Senesnėse legendose ir Kristoferio Marlo (Christopher Marlowe) pjesėje daktaras Faustas yra pasmerkiamas ir jo sielą galiausiai nusineša velniai. Gėtė radikaliai pakeitė pabaigą. Jo versijoje Faustas yra išganomas. Tai simbolizuoja tikėjimą žmogaus galimybėmis ir tuo, kad tol, kol žmogus ieško ir klysta, jis yra vertas atpirkimo.
Ką reiškia posakis „amžinasis moteriškumas“ (Das Ewig-Weibliche)?
Kūrinio pabaigoje nuskambanti frazė „Amžinasis moteriškumas mus aukštyn traukia“ yra viena mįslingiausių ir gražiausių eilučių. Tai reiškia meilės, gailestingumo, atjautos ir kūrybinės jėgos principą, kuris priešpastatomas griovimui ir egoizmui. Būtent per meilę (įkūnytą Gretchen personaže) Faustas galiausiai pasiekia transcendenciją.
Kodėl „Faustas“ laikomas sunkiu kūriniu?
Knygoje gausu mitologinių, istorinių ir filosofinių nuorodų, ypač antrojoje dalyje. Gėtė tikėjosi išsilavinusio skaitytojo. Be to, tekstas parašytas eiliuota forma, kuri reikalauja didesnio susikaupimo nei proza. Tačiau šis „sunkumas“ atsiperka giliomis įžvalgomis.
Fausto idėjų rezonansas šiuolaikinėje kultūroje
Šedevro statusą patvirtina ne tik literatūros kritikų analizės, bet ir tai, kaip giliai kūrinys įsišaknijęs mūsų kolektyvinėje sąmonėje. „Fausto“ motyvai atgimsta Tomo Mano romane „Daktaras Faustas“, Michailo Bulgakovo „Meistre ir Margaritoje“, roko operose, filmuose ir net populiariojoje kultūroje. Kiekvieną kartą, kai kalbame apie žmogų, parduodantį savo principus dėl sėkmės, mes (sąmoningai ar ne) remiamės Fausto mitu.
Tačiau svarbiausia pamoka, kurią „Faustas“ siūlo šiuolaikiniam žmogui, yra ne baimė sudaryti sandėrį su velniu, o veiklos prasmė. Gėtė teigia, kad žmogaus vertė matuojama ne tuo, ką jis gauna, bet tuo, ko jis siekia. Klysti yra žmogiška, bet sustoti ir pasitenkinti beprasmiu egzistavimu – tai tikroji dvasinė mirtis. Šiandienos pasaulyje, kuriame dažnai dominuoja vartotojiškumas ir paviršutiniškumas, „Faustas“ primena apie būtinybę nuolat augti, ieškoti ir kurti, net jei tai reiškia nuolatinę kovą su savo vidiniais demonais.
