Pastaraisiais metais Lietuvos knygų rinkoje stebimas džiuginantis lūžis – skaitytojai vis dažniau atsigręžia į savus autorius, o vietinė literatūra ne tik konkuruoja su pasauliniais bestseleriais, bet neretai juos ir lenkia. Jei prieš dešimtmetį populiariausiųjų dešimtukuose karaliavo verstiniai detektyvai ar meilės romanai, šiandien situacija kardinaliai pasikeitusi. Lietuviai ieško autentiškų pasakojimų, kuriuose atpažįsta savo istoriją, kultūrinį kodą bei šiandienines aktualijas. Knygų mugės lankytojų srautai ir bibliotekų statistika rodo, kad lietuviška knyga išgyvena tikrą aukso amžių, o skaitytojai tampa vis išrankesni kokybei, stiliui ir turiniui.
Istorinio romano renesansas: kodėl gręžiamės į praeitį?
Be jokios abejonės, ryškiausia tendencija šiuolaikinėje lietuvių literatūroje yra istorinio romano dominavimas. Tai nėra tik sausas faktų atpasakojimas – šiuolaikiniai autoriai istoriją prikelia per spalvingus personažus, intrigas ir detaliai atkurtą buitį. Skaitytojus traukia galimybė per grožinę literatūrą pažinti LDK didybę, tarpukario Kauno šurmulį ar skaudžias pokario patirtis.
Kristinos Sabaliauskaitės fenomenas
Kalbėti apie populiariausias lietuviškas knygas ir nepaminėti Kristinos Sabaliauskaitės būtų neįmanoma. Jos tetralogija „Silva Rerum” tapo kultūriniu reiškiniu, kuris ne tik sugrąžino meilę istoriniam romanui, bet ir paskatino susidomėjimą Vilniaus baroku. Tačiau pastaruoju metu skaitytojų lentynose karaliauja jos dilogija „Petro imperatorė”. Tai gilus, psichologinis ir istoriškai tikslus pasakojimas apie lietuvių kilmės imperatorę Martą Skowrońską (Jekateriną I).
Skaitytojus šioje knygoje žavi ne tik faktinė medžiaga, bet ir autorės gebėjimas meistriškai perteikti moters likimą brutaliame galios žaidimų pasaulyje. Sabaliauskaitės kūryba tapo kokybės standartu – kiekviena jos nauja knyga automatiškai tampa bestseleriu dar net nepasirodžiusi prekyboje, o tiražai skaičiuojami dešimtimis tūkstančių, kas Lietuvos rinkai yra fenomenalu.
Tarpukario ir pokario temos
Ne mažiau populiarūs ir kiti istoriniai laikotarpiai. Gina Viliūnė, rašanti apie Vilniaus paslaptis ir istorinius detektyvus, taip pat turi ištikimą gerbėjų ratą. Jos knygos leidžia skaitytojams pasivaikščioti po senąjį Vilnių, pajusti jo kvapus ir nuotaikas.
Taip pat stebimas didelis susidomėjimas partizanų kovomis ir tremties temomis. Nors tai skaudūs istorijos puslapiai, jaunoji karta nori juos suprasti ne tik per vadovėlius, bet ir per asmenines istorijas. Knygos, paremtos tikrais dienoraščiais ar liudininkų prisiminimais, užima tvirtas pozicijas perkamiausių sąrašuose.
Negrožinė literatūra: publicistikos ir tikrų istorijų galia
Kita ryški kryptis – non-fiction arba negrožinė literatūra. Lietuviai vis drąsiau perka žurnalistinius tyrimus, biografijas ir psichologinės savipagalbos knygas, kurias parašė vietiniai autoriai.
- Politinė publicistika: Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės tandemas parodė, kad žurnalistinis tyrimas gali būti skaitomas kaip įtempto siužeto trileris. Jų knygos, atskleidžiančios politikos užkulisius, sulaukia milžiniško atgarsio visuomenėje ir tampa diskusijų objektais.
- Kelionių ir gyvenimo būdo apybraižos: Autoriai, gyvenantys svetur, bet rašantys lietuviškai, sukuria unikalų tiltą tarp kultūrų. Pavyzdžiui, Vaiva Rykštaitė savo knygose (tiek apie Havajus, tiek apie motinystę ar filosofines paieškas) sugeba derinti lengvą stilių su giliomis įžvalgomis. Jos kūryba ypač populiari tarp 25–45 metų moterų auditorijos.
- Psichologinė literatūra: Vietinių psichologų ir psichoterapeutų knygos apie santykius, savivertę ir vaikų auginimą dažnai lenkia verstinius analogus. Skaitytojai vertina tai, kad pavyzdžiai ir situacijos yra atpažįstami, artimi lietuviškam mentalitetui.
Šiuolaikinė proza: nuo tarmių iki miestietiškos vienatvės
Lietuviška proza tampa vis įvairesnė. Vienas ryškiausių pastarųjų metų įvykių buvo Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas”. Parašyta šiaulietiška tarme, ši knyga tapo sensacija. Ji parodė, kad literatūra gali būti gyva, chuliganiška ir kartu labai nostalgiška. Tai paskatino ir kitus autorius drąsiau eksperimentuoti su kalba ir forma.
Šalia eksperimentų, stiprią poziciją užima ir intelektualioji proza, nagrinėjanti šiuolaikinio žmogaus vienatvę, tapatybės paieškas ir santykius su aplinka. Autoriai, tokie kaip Akvilė Kavaliauskaitė su savo novelių rinkiniais, įrodo, kad trumpasis žanras Lietuvoje yra labai gyvybingas. Jos istorijos – kinematografiškos, šiuolaikiškos ir dažnai ironiškos, todėl lengvai randa kelią į miesto žmogaus širdį.
Vaikų ir paauglių literatūros bumas
Jei manote, kad vaikai nebeskaito, Lietuvos knygynų lentynos ir bibliotekų ataskaitos rodo ką kita. Lietuvių vaikų literatūra išgyvena tikrą pakilimą. Tai nebėra tik pamokanti didaktinė literatūra – tai interaktyvios, vizualiai patrauklios ir, svarbiausia, smagios knygos.
Humoras ir detektyvai vaikams
Vienas populiariausių šių dienų vaikų rašytojų – Tomas Dirgėla. Jis dažnai vadinamas „lietuviškuoju Davidu Walliamsu”. Jo detektyvinė serija „Domas ir Tomas” bei kitos humoristinės knygos yra graibstomos bibliotekose. Dirgėla supranta šiuolaikinį vaiką, nevengia absurdo humoro ir dinamiško veiksmo, todėl jo knygos sugeba atitraukti vaikus nuo ekranų.
Paveikslėlių knygų menas
Lietuva gali didžiuotis ir pasaulinio lygio iliustruotojais. Knygos, kuriose tekstas ir vaizdas yra lygiaverčiai partneriai, tampa vis populiaresnės. Kakė Makė (autorė Lina Žutautė) jau seniai peržengė knygos ribas ir tapo visa apimančiu prekės ženklu, tačiau viskas prasidėjo būtent nuo knygų, kurios padeda vaikams spręsti kasdienes problemas – nuo dantų valymo iki baimės tamsai.
Taip pat svarbią vietą užima edukacinės, pažintinės knygos apie Lietuvos gamtą, istoriją ar mitologiją, kurias kuria tokie autoriai kaip Selemonas Paltanavičius. Jo jautrus požiūris į gamtą ir gebėjimas pasakoti apie gyvūnus ugdo jaunąją kartą.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Renkantis lietuvišką knygą dažnai kyla įvairių klausimų. Štai atsakymai į pačius populiariausius:
Kokią lietuvišką knygą rekomenduotumėte dovanoti užsieniečiui?
Geriausias pasirinkimas – „Silva Rerum” (jei yra vertimas į reikiamą kalbą, o jų yra nemažai) arba Alvydo Šlepiko „Mano vardas Marytė”. Pastaroji knyga, pasakojanti apie „vilko vaikus”, yra sulaukusi didelio tarptautinio pripažinimo ir puikiai atskleidžia regiono istorinį kontekstą.
Kurios lietuviškos knygos šiuo metu yra pačios perkamiausios?
Topuose nuolat keičiasi pozicijos, tačiau stabiliai viršūnėse išlieka Kristinos Sabaliauskaitės romanai, Rimanto Kmitos kūryba, Tomo Dirgėlos knygos vaikams bei naujausios žinomų žurnalistų publicistinės knygos.
Ar verta skaityti lietuviškus detektyvus?
Tikrai taip. Lietuviškas detektyvas stiprėja. Autoriai kaip Rasa Čepaitienė ar Bernardas Gailius kuria intriguojančias istorijas, kurios kokybe nenusileidžia skandinaviškiems detektyvams, tačiau veiksmas vyksta mums puikiai pažįstamoje aplinkoje.
Kaip išsirinkti gerą debiutinę knygą?
Verta atkreipti dėmesį į „Metų knygos rinkimų” nominantus bei premijų laureatus. Jaunieji autoriai dažnai pristatomi Vilniaus knygų mugėje, o jų kūrinius aptaria literatūros apžvalgininkai socialiniuose tinkluose.
Literatūriniai apdovanojimai ir įtaka pasirinkimams
Svarbu paminėti, kad skaitytojų pasirinkimams didelę įtaką daro ne tik reklama, bet ir prestižiniai apdovanojimai bei literatūriniai renginiai. „Metų knygos rinkimai” yra vienas svarbiausių orientyrų, padedančių skaitytojams nepasiklysti naujienų sraute. Knygos, pažymėtos šių rinkimų ženklu, dažnai tampa diskusijų objektu knygų klubuose, kurie Lietuvoje tampa vis populiaresni.
Taip pat pastebima tendencija, kad skaitytojai vis labiau vertina knygos estetiką. Leidyklos, suprasdamos konkurenciją, investuoja į išskirtinį knygų dizainą, kokybišką popierių ir maketavimą. Lietuviška knyga tapo ne tik turinio, bet ir formos meno kūriniu, kurį malonu turėti namų bibliotekoje. Tai rodo brandų požiūrį į knygų kultūrą – knyga perkama ne vienkartiniam perskaitymui, o kaip ilgalaikė vertybė, liudijanti apie augantį pasididžiavimą savo šalies kūrėjais.
